Bobutės, kurios parduoda visai ne savo darželio gėrybes, o įsigudrinusios rytais su dėželėmis apsipirkti didmeninei prekybai daugiausia skirtuose prekybos centruose, yra atskira turgaus tema.
Dar būtų prasminga pakapstyti ir emocinę bei maistinę senolių parduodamos savos produkcijos vertę.
Aš visad jaučiausi kažkaip truputį sakraliai, iš močiutės pirkdama jos surinktas uogeles ar pačios užaugintas morkas, svogūnlaiškius, salotų lapus. Iki šiol neretai specialiai apeinu keletą jų, iš kiekvienos kažką nupirkdama, nors nei man reikia. Bet keletą kartų nugirdau praeidama jas taip besiplūstant draugėms, kad net aš, patyrusi keikūnė, žagtelėjau. Žodžiu, močiutės sengalvėlės dar, žiūrėk, ir skreplį po kojom tekštels, ir snukin pasiūlys, jei bus dėl ko.
Na, o dėl to produktų sveikumo ir gerumo – nes gi kaimiškas, savas, mylinčiomis močiutėlės rankomis augintas – tai irgi bala žino. Teko iš specialistų girdėti, kad mūsų natūralistės sengalvėlės kartais kiek iš akies trąšų pavaro, nes kad jį galas tą mokslą, visą gyvenimą viską iš akies matavo – ir ką, ne žmonėmis užaugo ir paseno? Taigi, tų pesticidų ir neurotoksinų ten gali būti tiek, kad, tėve mūsų, gelbėk mus nuo pikto.
Na, bet močiutės močiutėmis, o rėkauja tai ir jaunos mergos, „prašom prašom“, „prašom braškių“, „triusikėliai naujas modeliukas“. Kuo daugiau rėkia, tuo toliau aš bėgu, ir bėgu visada prie to pardavėjo, kuris tyliai sau sėdi nieko iš manęs neprašydamas.
Turguje, sakykime, savos peripetijos, savos taisyklės, atskira respublika. O parduotuvėse kas darosi? „Laba diena, gal galiu kuo padėti?“ – klausia darbuotoja. Atsakai, kad ne, ačiū, kad nori apsižvalgyti pirmiausiai. Stovi už nugaros, jauti jos kvėpavimą.
Anądien ateinu į drabužių parduotuvę, žvalgausi, išgyvenu aukščiau aprašytą dialogą, o pardavėja, man pakėlus bet kurį škurlelį komentuoja. „Čia platesnės tokios kelnytės“, – sako, kai į rankas paimu akivaizdžiai plataus modelio kelnes. Norėčiau atsakyti, kad matau – ne akla, bet aš juk mandagi, padėkoju. „Čia tokia ryškesnė spalvytė“, – atliepia mano paimtus ryškiai rožinius marškinius. Galvoju, gal atrodau kaip daltonikė, bet tiek jau to. „Mmmhhmmm“, – nutęsiu. „Šitą suknelę vakar tik gavom“, – įvardija šį tą, ko iš tikrųjų nebūčiau įžvelgusi plika akimi, kai iš surikiuotų drabužių eilės truktelėjau dėmesį atkreipusį aprėdėlį. Bet vis galvoju – o koks man skirtumas? Ar suknelę jie gavo vakar, ar prieš mėnesį, nors ir užpraeitais metais. Man ji patinka arba nepatinka, tinka arba netinka vienodai. Viską vainikuoja „dar turim tokį modeliuką“ iniciatyva, ištraukus tau visai nepatrauklių spalvų, netinkamo modelio drapanas, o tu bandai kažkaip mandagiai suktis, kad taip taip, labai gražu, tik dabar ne šito ieškai.
Ir čia, vis dėlto, žmonės nori parduoti, taip nori, kad net truputėlį persistengia. O būna ir dar kitaip. Na, žinoma, visų pirma susiduri su realybe, kad kai jau tikrai nori kažką nusipirkti ir paknopstom atbėgi į nusižiūrėtą parduotuvę, tai tada, mielas mano – laikrodukas ant durų. Bet čia – sutapimas, likimas, gal kam vidurius paleido. Pykti nėra ko.
Tačiau dar būna ir štai kaip.
Ne kartą iš Lietuvoje apsigyvenusių užsieniečių esu girdėjusi nuostabą – na kaip tiems lietuviams pinigų nereikia. Mano italų kalbų mokytojas klausė, kaip čia Lietuvoje tą meistrą išsikviesti. Sako, skambinu per skelbimus, sakau problemą, klausiu, ar atvyksite, o meistriukas tik mykia: nežinau do nežinau. Ir nesidera žmogus, sutinka mokėti tiek, kiek pasako. Bet vis tiek tas pats.
Užsienietė, vadovaujanti restoranui, stebisi, kad spaustuvė, pas kurią užsakė meniu atspausdinti, neatsako dienų dienas, paskui numykia kažką, kad popieriaus neturi. Spaustuvė popieriaus neturi – geras anekdotas, o Lietuvoje komedija, paremta tikrais įvykiais.
Pamenu, kaip kartą ieškojau stalo pirkti. Apėjau parduotuves – ne kažin kas. Bet vieną išsirinkau, be stalo gyventi nesinorėjo. „Perku“, – sakau ir jau vos ne dedu pinigus ant stalo. „Ne ne ne ne, neparduodam“, – aiškina man pardavėja. Pasirodo, stalas – iš ekspozicijos, kito dabar neturi, kada turės – neaišku, tai neparduos, nes kas tada ekspozicijoje stovės. Juk turi kažkas stovėti ir dulkėti. Aš jai tūkstantį eurų grynaisiais arba kortele pasirinktinai siūlau dabar, jai nereikia. „Baldų parduotuvė – baldų mes jums neparduosim“, – galėtų būti jų šūkis. Jų – tai dešimčių parduotuvių Lietuvoje, nes anąkart papasakojus savo patirtį socialiniuose tinkluose, žmonės besijuokdami prirašė analogiškų istorijų.
Ne pardavėjų kraštas Lietuva. Mokame mes ir gaminti, ir auginti, bet supratimo ir apsukrumo – neturime. Apsukrumą net suprantame kaip neigiamą dalyką, kaip tokį šiek tiek apgavikišką gudrumą, o ne kaip puikią savybę – sumanumą. O mes – arba rėkiame ausin, arba slepiame kainas ir dar ginčijamės, kad prekių neparduosime.