Besirūpindama, kad tik koks gyventojas patogiai nepravažiuotų savo automobiliu, miesto valdžia kažkodėl patogiai užsimerkė prieš išklerusių, sugriuvusių, nesaugių Priusų karalių – pavežėjus. Net senosios mados taksi Šaranai su rūkalų kvapeliu vargu bau buvo tokie baisūs.
Apie įvaizdį dažnai kalbama kaip apie gėdingą, paviršutiniškiems žmonėms reikalingą ypatybę. Neva, atrodykime nors ir apsišikę, kam čia rūpi, svarbu, kad širdis tyra.
Bet išorė paprastai atspindi vidų: vertybes, ryžtingumą, valingumą, prioritetus. Ar kada matėte žmogų, kuris – apskretęs, mėnesiais neplauna galvos, trenkia šlapimu ir prakaitu, nekeičia apatinių drabužių ir nevalo dantų, bet kurio viduje – spindi mintys, emocinė sveikata, meilė sau ir kitiems? Ar matėte žmogų, kuris elementariai nepasirūpintų savo išore, bet sugebėtų palaikyti spindinčią ir pasigėrėtiną vidinę tvarką?
Taip ir su miestu. Įvaizdis – išorė, kurią matome kasdien – ne paviršius, bet miestiečių ir miesto valdžios prioritetų ir valios atspindys. Kad ir kiek protingų, kūrybingų, gerų žmonių mieste gyventų, jei jo gatvėmis važinėja tūkstančiai be minutės sugriuvusių kledarų, viduje dvelkiančių pradvisusiais svogūnais ir kitu velniu, jei miesto grožį užgožia kibiro spalvos metalo laužas, miestas serga savo vidumi.
Aš vis į šuns dienas dedu tuos vargšus pavežėjų Priusus, bet būkime atviri. Jų nepriima nė vienas oficialaus gamintojo salono meistras ir tiesiai sako: paliesi – sugrius. Mašinų kondicija tokia, kad iki iškvėps paskutinį atodūsį, jas priimti sutiks tik Vadimas, turintis nelegalų garažiuką Naujojoje Vilnioje.
Dar prieš pusmetį feisbuke ritosi skundų banga dėl lietuviškai nešnekančių vairuotojų. Ar mes beturime nors kokį pasididžiavimą savo šalimi, savo kalba – ar mums tiks bet kas, kad tik centu pigiau? Pavežėjimo bendrovės naglu veidu šypsosi – ji ne tik neketina kilstelti reikalavimų vairuotojams ir jų automobiliams. Ji nė neketina įvesti funkcijos, kur matytum, kokia kalba kalba visas tuntas tadžikų ir uzbekų.
Tadžikai ir uzbekai, beje, mano pačios laukiami, su sąlyga, kad gerbs šalį, kuri juos priima. Tačiau rusiškai aš neponimaju ir ponimat nežadu. Moku kelias kitas kalbas, kuriomis atvykėliams galiu pasiūlyti kalbėtis, tačiau jei vairuotojas neturi tiek pagarbos mano tėvynei, kad išmoktų dešimt frazių, reikalingų jo darbui, lietuviškai ar bent jau angliškai, kas vis tiek reikštų galimybę padėti platesniam klientų ratui, tai apie jokias išskėstas rankas čia negali būti nė kalbos.
Porą mėnesių gyvendama Prancūzijoje ir nieko iš jos neprašydama, tik palikdama čia savo pinigus, vis tiek iš dėkingumo, kad mane priima, stengiuosi kiek galėdama daugiau išspausti sudėtinga ir man anaiptol nemiela prancūzų kalba. Leisdama laiką Italijoje laužyta italų kalba stengiuosi paaiškinti viską, kas man reikalinga, kad tik vietiniams nereiktų sukti galvos ir laužyti liežuvio nepažįstamomis kalbomis. Važiuodama per Austriją – ir tai stengiuosi surinkti galvoje užsilikusius žodžių trupinius, kad parodyčiau pagarbą. O juk esu tik svečias, toms šalims daugiau duodu nei imu. Man regis, tai turėtų būti elgesio standartas – jo tikiuosi ir iš pavežėjų.
Ką ten kalbėti apie tvarką. Kaip pasakojo tvarkingas pavežėjas lietuvis, žmones vežiojantis savo asmeniniu, tvarkingu, prižiūrėtu automobiliu, dažnas atvykėlis pavežėjas tuose automobiliuose ir miega, ir valgo, ir moteris pamyli. Nieko keisto, kad kvapai muša į nosį taip, jog karštą vasaros dieną kiši galvą per langą su viltimi neapdergti mašinos. O kondicionierius neveikia, ko gero, 90 procentų tų automobilių. Neveikia arba yra taupomas, nežinau.
Kartu su skundais dėl kalbos anuomet vis išlįsdavo ir vienas kitas skundas apie priekabiavimą prie moterų. Tada jie būdavo nutildomi kaltinimais rasizmu – nes paprastai būdavo kalbama apie kitataučius, atvykėlius.
Tikriausiai ir man klius – kodėl lietuvis, štai, jau tvarkingas, o atvykėliai – priskretusiomis mašinomis. Ne visai taip. Prisišnerkštusių lietuvių irgi yra, jų yra ir prastai vairuojančių, ir su išklerusiomis mašinomis – ir nieko čia tauraus. Bjauru vienodai. Deja, šis politkorektiškumas – tai stručio galvos slapstymas smėlyje, apsimetinėjimas, kad nėra problemos ir atitinkamų proporcijų.
Kelti reikalavimus ir standartus atvykėliams – normalu. Atvykusi į naują šalį, stengiuosi priimti jos taisykles, o jei negaliu – renkuosi ten nevažiuoti. Nepasidarau ten antrosios Lietuvos pagal savo papratimą. Tikiuosi, kad ir Lietuva kitų užgaida netaps antruoju Tadžikistanu.
Visa tai skamba kaip didžiulis vargas. Kaip neturtingos trečiosios šalies realybė. Ir dėl ko Lietuva, turtinga, sėkminga šalis, iki jos nusileidžia? Kodėl tenkinamės prastos išvaizdos, nesaugiais automobiliais, kurie smirdi, kurie yra nešvarūs, kuriuose nesuteikiami baziniai patogumai? Vairuotojus, kurie dažnai nesugeba mūsų kalba pasisveikinti, tokius, kurie navigacijai neįveikiant maršruto, gali tave išlaipinti, nes nei mū, nei be pasakyti nemoka, juk neišsiaiškins. Ir ne už taip jau pigiai. Vairuotojus, kurie dažnai visiškai neišmano miesto, nors tai – viena pagrindinių jų darbo ypatybių.
Miesto valdžia, jei tik turėtų politinę valią, labai greitai galėtų garbės miestui nedarantį verslą priversti būti garbingesnį. Tokia šeimininkų pareiga – saugoti savo teritoriją ir prižiūrėti, kad koks nors prašalaitis nesugalvotų pagal savo papratimą joje pasidaryti kiaulių migio.
Įdomu, ar naujasis meras turi interesų kelti kartelę, ar tai – ne jo susidomėjimo lauke?