Pavyzdžiui, manau, kad lietuviai turėtų labiau mylėti tuos, kuriuos patys prisijaukino. Už gyvūnus, kurie mūsų labui paaukojo savo laisvę, atsakingi mes visi, nebėra kur trauktis. Jei nenorėjom – reikėjo galvoti anksčiau, prieš imant tas gyvybes tarnauti mūsų saugumui, mūsų pramogai ir kitoms reikmėms.
O gyvūnų klausimu mūsų šalyje vis dar be galo daug „aš“, „man“ ir kito savanaudiškumo. „Aš noriu tik belgų aviganio, „man trukdo, kai šunys loja“, „man nepatinka, kai šunys apšlapina į gatvę išlindusį mano krūmą“ ir panašaus susireikšminimo. Čia galėtume pasimokyti iš italų.
Tiesą pasakius, nemačiau kitos tokios tautos, šitaip mylinčios gyvūnus. Čia šunys įleidžiami į daugumą didžiųjų maisto prekių parduotuvių ir tam padaryti specialūs vežimėliai. Žinoma, ne į maisto zoną šunys vaikšto tiesiog paprastai – eina kaip gatve ir ten jie taip pat laukiami. Mano patirtyje šunys buvo laukiami ir daugumoje mano lankytų „Michelin“ įvertintų restoranų, ne tik lauke, bet ir viduje, daugumoje mažų maisto, drabužių parduotuvių, kone visuose knygynuose. Tam net nereikia atskirų lipdukų – užeiti su šunimi savaime suprantama.
Ten, kur gyvenau aš, bendruomenėms buvo savaime suprantama rūpintis vietiniais benamiais gyvūnais. Maitinti juos, gydyti. Visos gatvės, ypač Sicilijoje, bet taip pat ir kitur buvo išstatytos dubenimis, gyvūnų maisto skardinėmis, vedžiodama savo šunis matydavau vyrus, moteris, jaunus ir senus ateinant, atvažiuojant, atšlepsint maitinti gatvės gyvūnų.
O Romoje, pačiame miesto centre, prie Vatikano, viename svarbių parkų, prie kiekvieno įėjimo bet kuriuo paros metu mane pasitikdavo laisvai lakstantys šunys ir jų šeimininkai. Dešimtys jų. Ar šunys ten tokie išauklėti, kad nebūna jokių incidentų? Incidentų būna kone kasdien, tiesiog į juos žiūrima paprasčiau: šunys išsiaiškins. Ir daugumoje atvejų jie išsiaiškina. Paplūdimiai? Savaime suprantama, kad šunys juose gali būti, net jei žymima kitaip.
Klausite – tai čia apie knygą ar apie šunis? Gabijos Grušaitės naujausią kūrinį „Grožis ir Heizelis“ gavau dovanų iš leidyklos. Paklausė, ar priimsiu, o aš pasakiau, kad su džiaugsmu, nes esu Gabijos gerbėja. Buvo įdomu ir visai nesutrukdė tai, kad knygos „Goodreads“ platformoje kol kas dar nėra. Joks pašalinis vertinimas šiuo atveju manęs nebūtų paveikęs – norėjau pamatyti savo akimis.
Kad rašytoja Gabija Grušaitė turi du šunis, vardu Grožis ir Heizelis, žinojau, taigi, supratau, kad jie čia, sprendžiant iš knygos pavadinimo, kažką loš. Tačiau to, ką pamačiau atsivertusi knygą, negalėjau įsivaizduoti. Pasirodo, rašytoja išleido kūrinį, skirtą vaikams (tinkamą ir vaikams širdyje), kuris, kaip dauguma tokių knygų, vaikišku paprastumu ir atvirumu rašo apie amžinąsias vertybes, tiesas ir kelia amžinuosius klausimus. Tai – jos šuniukų, atkeliavusių iš Malaizijos į keturių metų laikų miestą, istorija. Tačiau taip pat – mūsų, žmonių, įsitikinimų, stereotipų, elgesių dekonstravimas ir kvestionavimas.
Negaliu nepaminėti, kad Lietuva jau seniai nematė taip iliustruotos knygos. Tai – įspūdingas meninis albumas, kurį sau gali leisti tik tie žmonės, kurie myli knygas. Ne knygų kepėjai, o knygų kūrėjai. Ir tai – labai reta.
Jei knyga būtų „Goodreads“ platformoje, būčiau pirmoji, kuri jai skiria aukščiausią, 5 žvaigždučių įvertinimą. Žinau porą vaikų, kuriems šią knygą norėsiu nupirkti ir padovanoti. Tiesiog iš dėkingumo, kad Lietuvoje turime tokią gražią leidybą. 5 žvaigždutės iš 5.
O mes, lietuviai, galėtume atsisijoti, ką verta iš italų perimti.