Išsirinkau aš ją per daug negalvojusi. Turėjau keletai dienų išvykti į sodybą ir rinkdamasi maisto produktus sustojau prie knygų lentynų. Už akių užkliuvo kelios knygos, greitai akimis permečiau aprašymus, peržiūrėjau Goodreads įvertinimą (4,3 žvaigždutės) ir išsirinkau būtent ją. Paskutinį tašką pirkimo istorijoje padėjo trumpas Laisvės Radzevičienės atsiliepimas apie knygą. Nė nežinau kodėl, bet juntu pasitikėjimą jos knygų skoniui.
Knyga tikrai stora – žinojau, kad rizikuoju pasiimdama ją skaityti, kai tam turiu vos kelias dienas, ir iš tiesų teko panaktinėti, kad spėčiau perskaityti laiku. Bet spėjau.
Na, o dabar prie temos.
Gal pradėkime nuo to, kad pažįstu ne vieną vaikystėje išprievartautą berniuką. Tiesa, nei vienas jų nebuvo pasikartojamai kankinamas visą savo vaikystę ir paauglystę, kaip vienas knygos herojų, tačiau manau, kad jums nebus sunku suprasti, kodėl pasirinkau knygos istoriją lyginti su man pažįstamų žmonių patirtimis. Tie žmonės – dabar jau suaugę vyrai – niekada neprabilo apie savo traumą viešai ir kaltininkai vis dar vaikšto laisvi. Kai kurie jų mėgaujasi žmonių dėmesiu ir gerbėjų būriais. Man, kaip ir daugumai, visada buvo sunku suprasti: kaip galima neprabilti? Neapkaltinti? Kaip dėl šito galima kaltinti save?
Amerikiečių rašytoja Hanya Yanagihara savo knygoje „Mažas gyvenimas“ labai tiksliai aprašo traumos poveikį. Sergančio, traumuoto žmogaus mąstymo logiką, minčių kelius. Vienas kvailiausių dalykų, kuriuos galima padaryti – tai liepti depresija sergančiam žmogui susiimti. Tačiau skaitant knygą ko gero beveik ištisai norisi pagrindiniam herojui Džudui kartoti: baik, susiimk, nedaryk taip, negalvok taip, taip nėra, kodėl išsigalvoji tokias nesąmones. Tačiau trauma nėra nei savanoriškai įgyjamas, nei savanoriškai atsikratomas dalykas. Negali vėžiu sergančiam žmogui liepti nuo dabar nebesirgti. O trauma tai ir yra liga: kaip negali lyg niekur nieko atsikratyti vėžio, taip negali nerūpestingai nusimesti visų tų baimių ir ydingų veikimo modelių, sukeltų traumos.
Daugiau nei prievartos aukų, man teko sutikti žmonių, kurie dėl kažkokių nematomų, o gal nė neegzistuojančių priežasčių, užsidaro nuo galimybių, nuo pasaulio, nuo meilės, draugystės. Ir tu nieko negali padaryti. Iš pradžių bandai tuos žmones raginti, palaikyti, padėti, perkalbėti, vis stumtelti. Galop pavargsti pats, jautiesi neįvertintas, negaunantis atgal, nesvarbus. „Mažas gyvenimas“ mano galvoje atkūrė mano pačios gyvenimo tarpsnius, mano pačios kadaise artimus žmones. Tas jausmas, kai nori išgelbėti žmogų, bet atsitrenki į sieną – knygoje jis beribis. Ir man jis buvo labai pažįstamas.
Dar viena iki skausmo pažįstama tema – savižudybė ir savęs žalojimas. Savidestrukcija. Nėra čia ką daug ir pridurti, dauguma mūsų tikriausiai pažįsta tokių, kurie nusižudė. Ir kuriuos bandėm išgelbėti – bet nepavyko.
Knygai turiu priekaištą – pirmuosius šimtą puslapių, kuriuos įveikęs skaitytojas gauna premiją. Nes po jų pasidaro įdomu ir knyga pradeda plaukti. Pirmuosius šimtą skaičiau ilgiau nei likusius penkis šimtus su puse. Bet nepaisant to, tai gera knyga. Stipri, plaukianti, kupina įvairiausių nuorodų – tik spėk gaudyti ir suprask.
Nepaisant prievartos, smurto, savižudybių, savęs žalojimo, žeminimo, savidestrukcijos, psichinių ligų, fizinių ligų, man „Mažas gyvenimas“ yra apie du dalykus: apie vidinį kalėjimą ir apie meilę – ne įsimylėjimą, ne bobiškus skiedalus, bet apie tokią meilę, kuri yra ko gero didesnė už egzistuojančius žodžius jai įvardinti.
5 žvaigždutės iš 5: kol kas geriausios šiais metais skaitytos knygos ji man nepralenkė, bet manau, kad tai vis tiek bus viena geriausių šiemet skaitytų knygų. Didelė ne tik puslapių skaičiumi.