Žinoma, pirma aplankiusi mintis neskambėjo labai draugiškai ir jau tiesiau ranką link „delete“ mygtuko, bet prisipažinsiu – tas milžiniškas noras atrasti stebuklingą piliulę ir tyli viltis, kad tokia egzistuoja, buvo stipresni už mane ir įveikė mano racionalų protą. Aš pasidaviau pagundai ir perskaičiau. Ir gerai, kad pasidaviau, nes būtent tuo metu šis tekstas taukštelėjo ne pačia saldžiausia tiesa į kaktą ir visai šauniai sustatė smegenis į vietą. Tad šiandien dalinuos juo ir su jumis, gal kažkam labai reikia į laimės temą žvilgtelt iš kitos pusės. Nežadu, kad bus labai miela, bet gali suveikti žadinančiai, savo tinklaraštyje rašo Ilona Tamošiūnienė.
Labas! Dabar pasiruošk – aš visiškai nemokamai papasakosiu tau slaptą būdą, kaip būti laiminga. Garantuoju, kad šis būdas veikia 100 procentų, todėl, jeigu jis netyčia nesuveiks tavo gyvenime, atsakomybė – 100 proc. tavo, nes viskas priklauso tik nuo tavęs! Aš galėčiau pažadėti grąžinti visus pinigus ir dar kažkiek primokėti už sugaištą laiką, bet kad jau būdas nemokamas, tai nežadėsiu. O be to, ne tai čia svarbu. Svarbiausia yra tai, kad dabar atskleisiu iki šiol niekam nežinomą laimės paslaptį, kurią tūkstantmečiais saugojo įvairių religijų atstovai, slaptieji ordinai, atokiose kalnų viršūnėse ir olose gyvenantys atsiskyrėliai, išminčiai, kurie perduodavo šią paslaptį tik ypatingai nusipelniusiems asmenims. Ir pagaliau atėjo diena, kai ši paslaptis pasiekė mus. Matyt jau nusipelnėme...
Taigi, paslaptis skamba taip: jeigu nori būti laiminga, tau reikia nustoti stengtis būti nelaiminga.
Viskas. Visa paslaptis. 100 proc. veikiantis receptas, pasiekiamas bet kurią akimirką. Net į Indiją važiuoti nereikia. Tu gali tai įsisąmoninti ir dabar pat pamatyti visą tą didžiąją laimę, kurią pati ir paslėpei nuo savęs.
Viskas labai paprasta. Įsiskaityk dar kartą.
Jeigu nori būti laiminga, tau reikia nustoti stengtis būti nelaiminga.
Be jokių paaiškinimų ir išmintingų išvedžiojimų pasistenk priimti kaip faktą: tau reikia smarkiai stengtis, kad būtum nelaiminga, o tuo tarpu laimė randasi kitoje šių pastangų pusėje. Laimė – už šių pastangų ribos. Toks reiškinys kaip nelaimingumas gamtoje NEegzistuoja, tu jį kuri savarankiškai, kasdien ir nuolat skirdama tam daugybę jėgų.
Nelaimingumas – tai tavo kruopščios neįsisąmonintos pastangos, be kurių šis reiškinys negalėtų egzistuoti. O pirmasis, ir, ko gero, pats svarbiausias tavo žingsnis į laimę – prisiimti atsakomybę už tai, ką tu pati darai. Šio žingsnio esmė paprastame suvokime „aš tai darau pati“, o kad jau aš pati tai darau, panašu, kad man to reikia. Ir toliau gali padaryti dar keistesnę prielaidą: „jeigu aš tai darau, gali būti, kad man tai patinka…“
Taip, tau patinka būti nelaiminga, tik todėl tu ir esi nelaiminga. Tu esi būtent čia ir būtent tame, ko tu iš tikrųjų nori. Tu kaip varnalėšos graižas prilipai prie kančios pojūčio, prie savo troškimo kentėti. Tu esi tiesiog įsimylėjusi gyvenimo dramą. Įsižiūrėk atidžiau.
Tau patinka būti nelaiminga – tik todėl tu tokia ir esi.
Gyvenimo aksioma tokia – viskas, kas su tavimi vyksta, tai ir esi tu – realizacija to, ko tu iš tikrųjų nori. Tavo gyvenimas yra toks, kaip atsiskleidi būtent tu, o ne kažkas kitas. Juk kiekvienam žmogui gyvenimas atsiskleidžia skirtingai, kiekvienas kuria skirtingus filmus apie gyvenimą. Savo. Asmeninius. Ir tai, kaip tu suvoki šį filmą, ką tu jame išgyveni, su kuo tu jį tapatini – tai ir yra tavo aistra, tavo meilė. Jeigu tavo gyvenime gausu problemų ir priežasčių būti nelaiminga, verta pripažinti: tu esi įsimylėjusi kančią ir dramą. Ir jeigu tu nuolat kenti bei liūdi, banalus faktas būtent toks ir yra – tu jauti aistrą kančiai, liūdesiui ir skundams.
Ką tu apie tai begalvotum, kaip besistengtum išrasti pasiteisinimų ir argumentų „prieš“, yra būtent taip: tai, ką tu išgyveni, yra tavo būdas save manifestuoti ir realizuoti. Pripažink, kad būtent tai tau ir patinka.
Apie laimę tau patinka svarstyti. O BŪTI patinka nelaiminga. Štai ir viskas.
Pripažink, kad tu mėgaujiesi savo skundais, kančia, liūdesiu, nusivylimais, nuoboduliu ir gyvenimo sunkumais, tu „kaifuoji“ nuo problemų, sunkaus likimo, savęs – tokios svarbios savo nebanaliuose gyvenimo iššūkiuose. Nuo viso to, bet tikrai ne nuo laimės…
Nes jeigu tu visu savo gyliu norėtum būti laiminga, prisiekiu – tai yra įmanoma tą pačią akimirką, toje pačioje vietoje, kur dabar esi. Ir tam nereikia nieko ypatingo. Visiškai. Vien to, kad tu kvėpuoji ir jauti – gali pasirodyti pakankama tam, kad pajustum pačią didžiausią laimę, kurią tik kada nors esi jautusi. Ir jeigu tavo nuoširdus noras būtent toks – ši laimė nesibaigs niekada. Ir niekur neišeis.
Bet tu teisi – ši laimė nėra tokia ryški ir akimirksniu nublanksta tavo įprastos dramos fone. Būtent todėl diena iš dienos, akimirka po akimirkos tu atkakliai jos nematai.
Jeigu tau atrodo, kad esi nelaiminga, bet tau iš tiesų norėtųsi būti laiminga, būtent tai tau ir patinka – būti nelaiminga ir norėti būti laiminga.
Ir jeigu nori – prašom, tai įmanoma. Viskas įmanoma.
Tau patinka gyvenimo sunkumai ir drama. Dramatizuodama, lygioj vietoj sukurdama problemą, o vėliau ją spręsdama iš paskutiniųjų jėgų, tu jautiesi svarbi, nebanali, prasminga. Ir tokia savimi tu taip mėgaujies. Tame esi visa tu. Toks yra tavo žaidimas. Tu mėgaujies sudėtingais ir teatrališkais išgyvenimais. O iš esmės – tu mėgaujies savo nelaimingumu.
Viskas labai paprasta.
Kažkada, labai seniai tai pasirodė tau naudinga, ir dabar tu velki paskui save šį mechanizmą. Skundiesi tuo, kaip viskas sudėtinga, ir sudėtinga paverti kiekvieną akimirką vien tam, kad turėtum priežastį pasiskųsti. Ir tau tai patinka. Kolekcionuoti nelaimingumą.
Be iliuzijų ir pagražinimų prisipažink, kad būtent kančia ir nelaimingumas – tavo brangakmeniai, tavo turtas, kuriuos tu pasiruošus ginti iki paskutinio atodūsio. Toks yra tavo būdas gyventi gyvenimą: dramatizuojant, vaidinant nelaimingą, nepatenkintą, silpną, per mažai mylėtą, per mažai glostytą, per mažai vertintą. Tau atrodo, kad būtent nelaimingumo ir sunkaus likimo istorijos daro tave išskirtine. Tau atrodo, kad būtent tame slepiasi tavo unikalumas...
Tu taip užsižaidei sunkų, sudėtingą, pilną problemų ir nelaimingą gyvenimą, kad jau ir pati visai rimtai patikėjai, jog būtent taip ir yra.
Ir jeigu tu dabar išdrįsi išmesti visus nelaimingumo pasakojimus, sudėtingas jų įveikimo istorijas, skaudžias problemų sprendimo patirtis, tu gali pasijusti tuščia ir nuoga. Visai jokia. Be nieko. Lyg be kelnių ir makiažo viduryje centrinės miesto aikštės naujųjų išvakarėse. Ir gali būti, kad be viso šio bagažo, tu TAI pajausi. Tai, ko taip lauki, ko taip ieškai.
Žodžiu, jeigu netyčia tau iš tikrųjų nustojo patikti kančia ir bandymai joje sušilti – viskas labai paprasta:
Tam, kad būtum laiminga, baik skųstis, viską komplikuoti ir stengtis būti nelaiminga.
Labai paprasta ir veikia 100 procentų. Aš iki šiol nežinau, kas man atsiuntė šį laišką, bet… AČIŪ tau, Žmogau. Suveikė išblaivinančiai…