Įsimintinus patyrimus iš apsilankymo Irake lietuvė pasakoja savo lūpomis.
Vieną saulėtą kovo rytą stovėjau Irako minų laukuose ir žiūrėjau, kaip jauna kurdų moteris kažką įnirtingai stebi po kojomis. Jos rankose buvo išminavimui skirtas įrankis, kuris vis signalizavo, kad po žeme kažkas slypi. Garsas „klik“ mano profesijoje reiškia kažką kitką nei toks pat garsas jos profesijoje – Irake galima tapti vieno tokio „klik“ auka.
Esu lietuvė fotografė, kurios darbai puošia žurnalų viršelius ir juos lydinčias istorijas, vis dėlto kelionė į Iraką buvo visai kitokia – ji privertė mane permąstyti viską, ką maniau žinanti apie drąsą, kultūrą ir moterų galią. Mano užduotis buvo papasakoti istorijas apie moteris išminuotojas – jazides, kurdes ir arabes. Tai, ką pamačiau, pranoko visus mano lūkesčius – gilios tradicijos, karų ir ISIS genocido šešėliai persipynę su visaverčiu, šiuolaikišku gyvenimu ir „TikTok“ filtrais šalyje, kuri pati lyg tiksintis užtaisas.
Vos atvykusi į šalį buvau pažadinta Amerikos konsulato sirenų – viešbutis buvo netoliese. Per garsiakalbius pasigirdo įspėjimas: „Tai ne pratybos. Pasitraukite nuo langų.“ Netrukus išgirdome: „Taikinys ties 4 valanda.“ Širdis daužėsi krūtinėje, kai stebėjau, kaip ant stogo esantis radaras įnirtingai sukiojasi. Nors nieko rimto neįvyko, šis incidentas nulėmė ritmą likusiai kelionės daliai.
Iš pokalbių su žmonėmis buvo galima jausti, kad viskas lyg ir gerai, bet ore tvyrojo toks keistas laukimas – atrodė, bet kuriuo metu jų šalyje vėl gali kažkas nutikti. Ar tai ISIS kitu pavadinimu, ar kitos šalys aiškinsis santykius jų teritorijoje?
Atvykau į šią šalį praėjus vos dešimtmečiui po genocido prieš jazidų tautą. Apie jazidus buvau girdėjusi daug keistų mitų, susijusių su jų konservatyvumu ir papročiais. Vis tik realybė pasirodė visai kitokia. Pirmą dieną sutikau moteris, vilkinčias tradicines jazidžių sukneles. Mano akį patraukė netikėta detalė – iš po vienos jų suknelės kyšojo „Adidas“ sportbačiai. Tai buvo pirmasis ženklas, kad stereotipai čia jau negalioja.
Fotografuodama tris jazidžių moteris rožiniame fone, pakabintame tarp medžių, atsistojau juokinga poza. Tos moterys pratrūko juoktis, o išgirstas nuoširdus juokas akimirksniu sugriovė visus kultūrinius barjerus tarp mūsų. Stebėjau, kaip jos nuolat darėsi asmenukes, niekuo nesiskirdamos nuo lietuvaičių ar britų merginų. Vos užsimindavau apie „TikTok“, jų elgsena iš karto atkartodavo madinguose socialiniuose tinkluose matytas pozas. Šis kontrastas tarp giliai įsišaknijusių tradicijų ir šiuolaikinių technologijų mane labai intrigavo ir vertė permąstyti savo išankstines nuostatas.
Intrigavo ir tai, kad šios merginos kiekvieną rytą „TikTok“ filtrus ir juokus iškeisdavo į išminuotojų aprangą ir minų laukus. Praradusios namus ir artimuosius ISIS genocido metu, jos pasirinko valyti savo žemes nuo paliktų minų. Prieš save mačiau ne aukas, o stiprias jaunas moteris, savo rankomis kuriančias saugesnę ateitį.
Vėliau susipažinau su arabėmis išminuotojomis, kurių istorijos buvo dar dramatiškesnės. Siham, 24-erių mergina iš Mosulo, ištekėjo būdama vos 14-os, bandydama išvengti ISIS pagrobimo. Po pusės metų, ISIS įsibrovus į šeimos namus, Siham vyras žuvo jai ant rankų.
45- erių Rawa pasakojo apie pabėgimą iš Mosulo, degančius kūnus gatvėse ir savo vyrą, kuris, bėgdamas nuo ISIS, susilaužė nugarą. Ji tapo šešių asmenų šeimos maitintoja.
Šiandien abi šios moterys, įgijusios išminavimo įgūdžių, sudaro sąlygas kitiems saugiai grįžti namo.
Į savo studiją Londone parsivežiau ne tik nuotraukas, bet ir naują požiūrį į moteris. Šios moterys, kasdien žengiančios į minų laukus su viltimi, parodė man, kad drąsa neturi tautybės, o žmogiškumas – sienų.
„The Times“ ir „The Sunday Times“ publikavo mano istorijas. Viena iš išspausdintų nuotraukų – Avan, 26-erių kurdų išminuotoja, pozuojanti tradiciniais drabužiais, o prie jos kojų – išmontuoti sprogmenys.
Šis vaizdas tapo galingu simboliu sudėtingos realybės, kurioje šios moterys gyvena. Šios moterys ir merginos turi tiek pat troškimų ir vilčių, kaip ir bet kuri iš mūsų. Jos svajoja apie saugią ateitį, galimybę mokytis ir dirbti, laisvę gyventi be baimės.
Ši patirtis nuolat primena ir apie karą Ukrainoje. Kiek moterų ten šiuo metu rizikuoja savo gyvybėmis, bandydamos išsaugoti normalaus gyvenimo iliuziją neįsivaizduojamomis aplinkybėmis? Dabar, kai mano darbai puošia prestižinius žurnalus, o mano nuomonės klauso didžiausios pasaulio kompanijos, jaučiu pareigą papasakoti šias istorijas platesnei auditorijai. Ne pamokslauti ar mokyti, bet pasidalinti tuo, ką patyriau ir išmokau. Ši kelionė man priminė, kad net didžiausi iššūkiai gali tapti stiprybės šaltiniu. Svarbiausia – ji atskleidė, kad už kiekvienos antraštės, už kiekvieno konflikto slypi žmonės – tokie patys kaip mes, su savo baimėmis, viltimis ir svajonėmis.
