Vyras dirbo Lietuvoje
Lietuvą šeima pasirinko dėl paprastos priežasties – mūsų šalyje moters sutuoktinis jau devynerius metus dirbo vairuotoju. Jis ne kartą, dar prieš prasidedant karui, žmonai ir dukrai siūlė atvykti gyventi į Lietuvą – taip šeima būtų kartu: „Bet mes vis nesiryžome. O dabar štai kaip išėjo – teko išvykti iš Ukrainos.“
Iš karto Viktoriia su dukra atvažiavo į Kauną, o maždaug po savaitės jau išsinuomojo butą Jonavoje. Pasak pašnekovės, susirasti būstą nebuvo sudėtinga – padėjo pažįstami. Vis tik, sako ji, kartais žmonės išties vengia nuomoti butus ukrainiečiams: „Tačiau mes su tokia problema nesusidūrėme.“
Po maždaug pusantro mėnesio Viktoriia buvo trumpam išvykusi į Ukrainą – tam, kad į Lietuvą atsivežtų namuose paliktus augintinius: „Jie – irgi mūsų šeimos nariai, negalime jų palikti. Parsivežėme šunį ir katę.“
Reikia dalyvauti bendruomenės gyvenime
Anksčiau Viktoriia Lietuvoje niekada nebuvo buvusi. Dideliame mieste – Charkive – gyvenusi moteris gana greitai įprato prie mažo miesto gyvenimo rimto ir sako į didelį miestą net nebenorinti. Jonavoje jai labiausiai patinka ramybė, mažesnis nei didmiestyje automobilių srautas, draugiški žmonės. Puikiai sutaria su kaimynais, kuriuos vadina savo bičiuliais.
„Aš įsimylėjau Jonavą, Lietuvą. Man čia gera. Jonavoje vyksta daug renginių, kuriuose aš dalyvauju. Štai Joninių šventės metu kūriau instaliaciją, taip pat buvau kine po atviru dangumi, kituose renginiuose. Manau, kad reikia dalyvauti miesto, bendruomenės, kurioje tu esi, gyvenime“, – kalbėjo pašnekovė.
Moteriai svarbus bendruomeniškumas ir santykis su aplinkiniais žmonėmis: „Mėgstu bendrauti su žmonėmis. Daug veikiau ir Ukrainoje, organizuodavau vaikų šventes mokykloje, konkursus, darbe taip pat užsiėmiau įvairiomis veiklomis.“
Namas liko tuščias
Ukrainoje moteris dirbo buhaltere, buvo ką tik baigusi socialinio darbo studijas. Tačiau dirbti pagal naujai įgytą profesiją jai neteko – viską sugriovė karas.
Šeima gyveno nuosavame name, kuris dabar stovi tuščias. Tiesa, sako ji, sulaukusi pasiūlymo parduoti, tačiau atsisakė: galbūt po karo jie grįš į namus. Nepaisant Rusijos vykdomos agresijos, gyvenimas nesustojo, o tie, kurie liko Ukrainoje, prie karo kasdienybės tiesiog įprato.
„Charkive gyvena mano mama, brolis su šeima, dėdė. Mama prižiūri mūsų namą, yra nedidelis daržas, kur mama augina daržoves. Mes nuolat bendraujame. Ji man sako: dirbu darže ir girdžiu, kaip skrenda raketa. Žmonės įprato“, – kalbėjo Viktoriia.
Sausio mėnesį į Jonavą buvo atvažiavusi ir jos mama. Tačiau visam išvykti iš Ukrainos ji neketina – šioje šalyje dirba ir planų palikti šalį nėra. Viktoriia sako, kad jei jos vyras būtų buvęs Ukrainoje – ji su dukra greičiausiai irgi būtų likusios ir niekur nevažiavusios.
„Ar ilgiuosi Ukrainos? Taip, juk ten mūsų artimieji, ten namai, o Charkivas yra geriausias miestas pasaulyje! Bet aš savyje šiek tiek nuslopinau ilgesį, jausmus. Tiek man, tiek dukrai teko padirbėti su savimi. Suprantame, kad reikia išlaukti, kad kitaip nebus“, – sakė pašnekovė.
Kai atvyko į Lietuvą, jos dukrai buvo 16 metų: „Jai buvo sudėtinga, ji labai sunkiai priėmė tai, kad reikia išvykti. Užtruko, kol įsisąmoninome: vyksta karas, į namus grįžti negalime. Paskui dukra susitaikė su realybe, atsirado naujų draugų, pažįstamų.“
Mokosi lietuvių kalbos
Įsikūrusi Jonavoje moteris baigė trijų mėnesių trukmės Užimtumo tarnybos pasiūlytus lietuvių kalbos kursus. Įgijusi pagrindines kalbos žinias lietuviškai ukrainietė mokosi ir toliau. Kaip sako pati, lietuvių kalba yra sunki, bet graži.
Viktoriia skaito ir Jonavos naujienų portalus, domisi, kas vyksta miesto gyvenime. Iš karto tekstą ji skaito lietuvių kalba, paskui – verčia į ukrainiečių. Taip sako pasitikrinanti, ką suprato, o ko ne. Lietuviškiems žodžiams kuria asociacijas – kad lengviau juos įsimintų. Tiesa, kur kas sunkiau jai sekasi kalbėti.
Kalbos iššūkis buvo ir dukrai. Mergina nuotoliniu būdu baigė mokyklą Ukrainoje, o Lietuvoje lankė lietuvių kalbos pamokas. Pernai ji įstojo mokytis į universitetą Vilniuje ir studijuoja anglų kalbą.
„Aš pati lengvai susikalbu su tais žmonėmis, kurie dar moka rusų kalbą. O štai kalbėti su jaunimu man sunku, mat anglų kalbos nemoku“, – sakė Viktoriia.
Ukrainietė Jonavoje palaiko ryšius ir su kitais savo tautiečiais: „Žmonių iš Ukrainos čia tikrai daug. Daugiausia – iš Mariupolio, Charkivo apskrities. Tik dabar, kai daug dirbu, laiko bendravimui lieka mažiau.“
Sukūrė savo verslą
Metus Viktoriia dirbo Jonavos baseine valytoja. O vieną dieną atėjo mintis: reikia kurti kad ir nedidelį, bet savo verslą.
„Dirbdama baseine valytoja sugalvojau, kad norėčiau užsiimti automobilių cheminiu valymu“, – šyptelėjo pašnekovė. Pasitarę su vyru nusprendė bandyti. Viktoriia nuotoliniu būdų baigė specialius kursus, šeima išsinuomojo garažą Lietavos gatvėje. Pačioje pradžioje praktikavosi su savo ir bičiulių automobiliais, o kai pajuto, kad išmoko – ėmėsi veiklos.
„Klientų turiu. Dažniausiai jie atsiranda pagal buvusių klientų rekomendacijas, tai yra reklama iš lūpų į lūpas“, – kalbėjo Viktoriia.
Pašnekovė šypteli: kol buvo Ukrainoje, savo verslo idėjos nesugalvojo, o Lietuvoje mintis atėjo visiškai netikėtai, dirbant baseine.
„Kas man šiandien yra Jonava? Jonava – tai meilė. Čia gyventi komfortiška. Patinka mums visiems: ir man, ir dukrai, ir vyrui. Tiesa, kai dukra pradėjo studijuoti Vilniuje, buvo minčių kraustytis ir mums. Kategoriškai pasakiau „ne“. Nenoriu nei į Kauną, nei į Vilnių“, – kalbėjo savo gyvenimą Jonavoje susikūrusi moteris.
Kiek bus Lietuvoje, Vikoriia nežino, bet dar trejus metus, kol dukra baigs studijas, tikrai. O toliau, sako ji, parodys laikas bei situacija Ukrainoje: „Dabar mes gyvename šia diena – kaip yra, taip ir yra. Nieko negalvojame, neplanuojame.“
Teksto autorė J. Lieponė, jonava.lt.