Baikite save kritikuoti. Kai mes sau sakome, kad nieko baisaus neįvyks, mums atrodo, kad nepriklausomai nuo aplinkybių, viską galima pakeisti ir ištaisyti. O kai galvojame, kad viskas blogai, sunkumus sutinkame kiekviename žingsnyje. Mes visi nuolat keičiamės. Kiekviena diena – tai nauja diena. Ir šiandien mes šiek tiek kitokie, nei buvome vakar. Mokėjimas prisitaikyti ir judėti drauge su gyvenimo srautu – tai ir yra mūsų jėga. Tie, kurie augo nepalankiose šeimose, labai dažnai išsiugdo perdėtą atsakomybės jausmą ir stiprų įprotį kritikuoti save.
Susimąstykite akimirkai, kokius žodžius jūs naudojate, kai esate savimi nepatenkinti? Kvailys, žioplys, nevykėlis ir panašiai? Būtina išsiugdyti pagarbą sau ir savo vertės suvokimą. Nes jausdamiesi nepakankamai gerais, mes nuolat randame priežasčių jaustis nelaimingais ir pažemintais. Be to, tokiu būdu mes leidžiame įvairioms ligoms apsigyventi mūsų kūne, atidedame tai, kas galėtų būti mums naudinga, elgiamės neatsakingai su savo organizmu, prikimšdami jį nesveiku maistu, alkoholiu ir kitais kenksmingais produktais.
Bet kokiu atveju, mes visi daugiau ar mažiau nepasitikime savimi, nes mes esam tik žmonės, o ne dievai. Todėl, visų pirma, siūlau liautis siekti būti tobulais. Labai aukšti reikalavimai mums „spaudžia smegenis“ ir trukdo pamatyti tas žaizdas, kurios reikalauja mūsų dėmesio. Vietoje to mes galime vystyti savo kūrybinius gebėjimus, unikalius būdo bruožus ir savybes, kuriomis išsiskiriame. Kiekvienas iš mūsų turi savo užduotį šioje Žemėje. Analogų nėra. Ir kai mes savo atžvilgiu nusiteikę kritiškai, mes negalime pamatyti savo užduočių ir prasmės.
Baikite save gąsdinti. Daugelis iš mūsų terorizuoja save niūriomis mintimis, taip tik blogindami ir taip nemielą situaciją. Iš musės išauga dramblys. Negalima gyventi nuolat laukiant, kad nutiks kažkas blogo. Labai dažnai mes net miegoti einame, mintyse nupiešę patį blogiausią mūsų problemos sprendimą. Kažkaip vaikiškai: mažylis įsivaizduoja, kad po jo lova tupi pabaisa, ir baidosi savo paties fantazijų. Nenuostabu, kad negalite užmigti. Kaip ir vaikui – jums reikia tėvų, kurie ateis ir jus priglaus. Bet jūs jau užaugote ir žinote, kad tik patys galite nurimti.
Dažnai save gąsdina sergantys žmonės. Jie įsivaizduoja patį blogiausią variantą. Jie mąsto apie savo laidotuves, kol pagaliau visai nustoja jaustis asmenybėmis.
Blogos mintys gali sugadinti santykius. Jums nepaskambino? Ir jūs tuoj pat nusprendžiate, kad jūsų nebemyli ir dabar jūs būsite vieniši iki gyvenimo pabaigos. Jūs jaučiatės palikti ir atstumti. Taip jūs galite galvoti ir apie darbą: jus kažkas įvertino kiek kritiškai ir jums tuoj pat vaidenasi atleidimas. Tokiu būdu jūs patys kuriate ir stiprinate paralyžuojančias mintis.
Prisiminkite, kad tokios mintys – tai negatyvios afirmacijos. Jeigu jūs pagaunate neigiamą mintį, paieškokite vaizdinio, kuriuo jums būtų malonu pakeisti ją. Galbūt tai bus saulėtekis, gėlė, varžybų ištrauka ar panašiai. Naudokite šį vaizdą kaip jungiklį kiekvieną kartą, kai pradedate save gąsdinti. Pasakykite sau: „Aš daugiau apie tai negalvosiu. Galvosiu apie saulėlydį, rožes, jachtas, o gal krioklį“. Pasirinkite bet kokį jums malonų vaizdinį. Jeigu šį pratimą darysite reguliariai, palaipsniui atsikratysite įpročio save gąsdinti.
Būkite kantrūs. Oren Arnold ironiškai rašė: „Brangus Dieve, meldžiu tavęs kantrybės. Ir noriu aš jos tiesiog dabar!“ Kantrybė – tai galingas įrankis. Dauguma iš mūsų kankinasi laukdami apdovanojimo tuoj pat. Mes tiesiog turime gauti jį nieko nelaukiant. Mums neužtenka kantrybės laukti. Mes pykstame, kai tenka stovėti eilėje. Mus siutina kamščiai keliuose. Mes norime gauti visus atsakymus tą pačią minutę, kai tik iškyla klausimas. Ir žinoma, mes norime visas gėrybes gauti iš karto. Dažnai savo nekantrumu apkartiname gyvenimą ir kitiems žmonėms.
Nekantrumas – tai pasipriešinimas pažinimui. Mes norime gauti atsakymus, neįsisavinę pamokos ir nedarydami reikiamų veiksmų šia kryptimi. Įsivaizduokite, kad jūsų sąmonė – tai sodas. Pradėkime nuo to, kad sodas – tai žemės plotas. Ir jame gali tankiai bujoti neapykanta pačiam sau, kiekviename kampe voliotis nusivylimų, pykčio ir nerimo akmenys. Jau seniai laikas nugenėti seno medžio, pavadinto baimės vardu, šakas. Vieną dieną jūs išmesite visa tai ir sodas bus kitoks. Jame galėsite pasėti džiaugsmo ir gausos sėklas. Žemę glostys saulės spinduliai, laistys meilės lietus. Ir iš pradžių atrodys, kad nieko reikšmingo nevyksta. Bet nesustokite, prižiūrėkite savo sodą. Ir jeigu būsite kantrūs, jūsų sodas suaugs ir sužydės. Taip vyksta ir su sąmone. Jūs „sodinate“ tam tikras mintis, kurios išauga į tam tikrus išgyvenimus ir situacijas – tas, kurių jūs norite. O tam reikia kantrybės.
Būkite dėmesingi savo protui. Nereikia savęs neapkęsti dėl neigiamų minčių. Galvokime, kad mūsų mintys kuria, o ne griauna. Nekaltinkime savęs dėl netinkamai susiklosčiusių aplinkybių. Juk tai duoda mums galimybę mokytis. Būti geru sau – liautis save kaltinti, žeminti ir bausti. Išmokit atpalaiduoti savo protą. Atsipalaidavimas – būtina sąlyga ryšiui su vidine jėga atkurti.
Kai jūs išsigandę ir įsitempę, energija neteka, ir reikia tik kelių minučių atpalaiduoti kūną bei protą. Užsimerkite ir kelias minutes giliai kvėpuokite. Sutelkite dėmesį į iškvėpimą ir tyliai sau pasakykite: „Aš myliu tave“. Ir iš kart pasijausite ramiau. Taip jūs pranešite sau, kad nėra jokios būtinybės gyventi įtampoje ir baimėje. Meditacija – kiekvieną dieną!
Girkite save. Jeigu kritika griauna vidinę atramą, tai pagyrimai ją formuoja. Pripažinkite savo Jėgą – viduje esantį Dieviškąjį pradą. Bardami save, jūs puolate tą Jėgą, kuri jus sukūrė. Pradėkite nuo mažų dalykų. Pasakykite sau, kad jūs – nuostabūs. Žinoma, vieno karto bus mažai, todėl kartokite tai nuolat. Kai susidursite su kažkuo nauju ir nepažintu, palaikykite save pagyrimais. Leiskite sau priimti gerus dalykus, negalvodami apie tai, ar esate verti.
Įsitikinimas, kad mes kažko neverti, neįleidžia į mūsų gyvenimą laimės. Savęs žeminimas atskiria mus nuo norimų dalykų. Bet kaip mes galime pasakyti sau kažką gero, jeigu esam įsitikinę priešingai? Pagalvokite apie tai, kokią vietą užimate gyvenime. Ar kada nors jautėtės pakankamai geras, linksmas, vikrus, simpatiškas žmogus? Vardan ko jūs gyvenate? Jūs žinote, kad atėjote į šį pasaulį su tikslu ir kad tai – ne naujas automobilis kas porą metų. Ką jūs pasiryžę padaryti, kad atrastumėte save? Ar pasiruošę atleisti? Ar norite medituoti? Kiek rimtai jūs norite padaryti savo gyvenimą gražesnį?
Prašykite pagalbos. Eikite pas savo draugus ir prašykite pagalbos. Prašymas padėti sunkią akimirką – tai ne silpnumas, o stiprybė. Dauguma iš mūsų įpratę pasikliauti tik savimi ir savo jėgomis. Jūs neprašote pagalbos, nes to daryti jums neleidžia jūsų ego. Bet, vietoje to, kad bandytumėte išsikapanoti patys ir po to pyktumėte dėl savo bejėgiškumo, prašykite pagalbos.
Pamilkite savo sunkumus ir trūkumus. Bet kuris negatyvus reiškinys jūsų gyvenime – tai tik maža grandiozinio plano dalis. Kiekvienas iš mūsų anksčiau ar vėliau suklysta ir padaro netinkamą sprendimą. Tačiau, jeigu mes nuolat bausime save už klaidas, toks elgesio modelis taps įpročiu, kurio atsisakyti pakankamai sunku. Tuo pačiu, kiekvieną kartą bus vis sunkiau priimti teisingą sprendimą. Jeigu jūs nuolat kartojate: „Aš nekenčiu savo darbo. Aš nekenčiu savo ligos, aš nekenčiu savo santykių. Aš viso to negaliu pakęsti“, vargu ar verta tikėtis geresnio gyvenimo.
Prisiminkite, kad nei viena sudėtinga situacija neatsiranda atsitiktinai. Už kiekvienos kažkas slypi. Kažkokia labai svarbi priežastis. Vertėtų suprasti, kad kiekviena problema yra susijusi su mūsų požiūriu į gyvenimą. Nemažai sunkiomis ligomis sergančių žmonių būdingas nemokėjimas pasakyti „ne“ autoritetams. Sakydami „ne“ jie išgyvena tokias kančias, kad pasąmonėje gali gimti griaunanti programa, sakanti „ne“ už juos. Kokie bebūtų mąstymo ir elgesio stereotipai, mes visada galime laiku surasti išeitį. Todėl labai svarbu savęs paklausti: „Kur mane nuves ši situacija? Ką aš iš jos išmoksiu?
Ar ši patirtis man bus naudinga?“ Mums nepatinka užduoti sau tokius klausimus. Tačiau, jeigu mes iš tikrųjų norėsime rasti atsakymus į juos ir pažvelgsime į savo vidų, rasime tiesą. Pavyzdžiui, atsakymas gali skambėti taip: „Tik tokiu būdu aš sulaukiu savo sutuoktinio dėmesio“. Suvokę tai, jūs galite ieškoti variantų, kaip gauti tą patį rezultatą kitais būdais, mažiau kenksmingais. Juokas – vienas iš galimų būdų pasveikti. Jis padeda paleisti skausmą ir įtampą, ir todėl lengviau išgyventi stresinę situaciją. Dažniau žiūrėkite komedijas ir pasijuokite iš visos širdies.
Rūpinkitės savo kūnu. Žiūrėkite į savo kūną, kaip į nuostabius namus, kuriuose jums lemta gyventi. Juk mylėtumėte šiuos namus ir rūpintumėtės jais, tiesa? Atkreipkite dėmesį į tai, kas pakliūna į jūsų organizmą. Jeigu jūs vartojate alkoholį ar preparatus, tai dar nereiškia, kad jūs esate niekam tikęs žmogus. Tai reiškia tik vieną: kol kas jūs neradote kito būdo susitvarkyti su problemomis. Taip mes bandome atsikratyti niekingumo jausmo, kurį atsinešėme iš vaikystės. Tačiau, kai baigiasi alkoholio ar preparatų poveikis, mes jaučiamės dar blogiau, nei prieš tai. Be to, papildomai mes dar užsikrauname ir kaltės jausmą. Todėl, pasistenkite suprasti, kad nuo jausmų nereikia slėptis. Jausti yra saugu. Be to, visi jausmai anksčiau ar vėliau baigiasi.
Kita nemeilės sau išraiška – nesveika mityba. Mes negalime gyventi be maisto, nes tai – mūsų organizmo kuras. Net ir žinodami sveikos mitybos pagrindus, mes kišame į save tokius produktus, kurie kenkia mūsų sveikatai. Dėmesys maistui ir savo fizinei savijautai – tai dar viena meilės sau išraiška.
Žiūrėkite į veidrodį. Aš dažnai pabrėžiu darbo su veidrodžiu svarbą. Tai labai geras būdas išsiaiškinti, kas mus neleidžia mylėti savęs. Su veidrodžiu galima dirbti keliais būdais. Pavyzdžiui. Iš ryto pirmiausiai prieiname prie veidrodžio ir, žiūrėdami sau į akis, sakome: „Ką aš galiu padaryti dėl tavęs šiandien? Kas suteiks tau malonumą ir bus naudinga?“ Ir tuomet įsiklausykite į savo vidinio balso atsakymą. Laikykitės jo patarimų visą dieną. Būna, kad kai kurie neišlaukia atsakymo. Tai gali būti susiję su įpročiu nuolat save barti: vidinis balsas kol kas nemoka atsiliepti į švelnius, mylinčius žodžius. Jeigu dienos metu vyksta nemalonūs dalykai, prieikite prie veidrodžio ir pasakykite: „Aš vis tiek tave myliu“. Visi įvykiai turi pradžią ir pabaigą, tik jūsų meilė yra begalinė, ir tai – svarbiausia. O jeigu įvyksta kažkas gero, vėl pažvelkite į savo atspindį veidrodyje ir pasakykite „Ačiū“. Padėkokite sau už tai, kad jaučiatės laimingi.
Priš veidrodį galite mokytis atleisti. Sau ir kitiems. Žiūrėdami į veidrodį, galite pasikalbėti su tais, su kuriais jūs nesiryžtate pasikalbėti akis į akį. Galite išsiaiškinti santykius su Tėvais, kolegomis, gydytojais, vaikais, meilužiais. Galite sakyti tai, ką jūs bijotumėte pasakyti kitomis aplinkybėmis. Ir prisiminkite, kad pabaigoje visada reikia paprašyti savo „pašnekovo“ meilės ir pritarimo, nes būtent to jums ir reikia. Žmonės, kurie nejaučia meilės sau, paprastai nemoka ir atleisti. Čia egzistuoja tiesioginis ryšys: neatleidęs nepamilsi. Kai mes atleidžiame ir paleidžiame nuoskaudas, nusimetam nuo savo pečių nepakeliamą naštą ir atveriam širdį meilei. Žmonės sako „Net ant širdies palengvėjo!“ Žinoma, juk jūs ką tik nusimetėte tokią naštą.
Reikia labai pasistengti, kad jūsų vaikai liautųsi jus mylėję. Bet jeigu jau taip įvyko, atleis jie jums sunkiai. Kai mes negalime atleisti, paleisti senų nuoskaudų, praeitis išstumia iš mūsų gyvenimo dabartį. Jeigu mes negyvename dabartyje, kaip mes galime sukurti ateitį? Senas praeities šlamštas pavirsta atstumiančiu savartynu.
Naudinga žiūrint į veidrodį kartoti afirmacijas. Tokiu būdu jūs sužinosite tiesą apie save. Jeigu iš vidaus į afirmaciją atsako pagiežingas balsas „Tu juokauji? Tai – netiesa, tu to nevertas“, vadinasi, jūs gavote vertingą dovaną. Pokyčiai neįmanomi, kol jūs nežinote, ties kuo reikia dirbti. Zyziantys netikri vidiniai balsai iš tiesų yra raktas į laisvę. Į negatyvų įsitikinimą atsakykite teiginiu: „Dabar aš esu vertas visų gėrybių. Aš leidžiu maloniems ir naudingiems išgyvenimams užpildyti savo gyvenimą“. Kartokite šį teiginį tol, kol jis taps jūsų gyvenimo dalimi.
Ir pagaliau – mylėkite save dabar. Nelaukite, kol jums viskas pavyks. Nuolatinis nepasitenkinimas savimi – tai tiesiog įprotis. Jeigu jūs būsite savimi patenkinti dabar, jeigu galite save mylėti ir priimti iš karto, vadinasi jūs jau pasiruošę mėgautis tais gerais dalykais, kurie taps jūsų gyvenimo dalimi. Išmokę mylėti save, jūs pamilsite ir priimsite kitus. Mes negalime pakeisti kitų, todėl palikite juos ramybėje. Mėgindami ką nors pakeisti, mes prarandame daugybę energijos. Jeigu bent pusę jos mes skirtumėm sau, šiandien būtumėm visiškai kiti. Jūs negalite išmokyti kitų gyventi. Kiekvienas turi atrasti savo kelią. Viskas, ką jūs galite – pažinti save. O meilė sau – pirmasis žingsnis šiuo keliu.
Daugiau Ilonos tekstų skaitykite www.drasagyventi.lt