Jau rašiau apie tai, kaip išbandžiau kikboksą, o šįkart papasakosiu apie tai, kaip lošiau skvošą. Jūsų laukia mano patirtis, nukelsianti į tai, kas yra vadinama NDE (near to death experience – mirčiai artimą patirtį).
Iš savo kavalieriaus, su kuriuo vaikštau į pasimatymus, – pavadinkime jį Pauliumi – gavau kvietimą lošti skvošą, ir jį džiaugsmingai priimu.
Mano santykis su kamuoliniu sportu yra toks, kad žiūriu krepšinį (mūsų vyrai pavaro!), o Fuerteventūroje tokiame keturių žvaigždžių sporto viešbutyje „Las Playitas“, kuriame apsistoja atletai ir visokiausi sporto žmonės, su sūnumi esame mokęsi žaisti lauko tenisą su asmeniniu treneriu (žinau, gyvenu svajonių gyvenimą).
Apie skvošą žinau lygiai nulį, tačiau sąmoningai, kaip prieš daugelį naujų sau dalykų specialiai nieko negūglinu tam, išlaikyčiau netikėtumo momentą, gal net šoką – mėgstu gyventi ekstremalumo perimetruose. Eidama į treniruotę dar nežinau, kad tai viena intensyviausių ir daugiausia raumenų grupių apimančių sporto šakų, lenkiančių net lauko tenisą.
Skvošas kilęs iš XIX amžiaus Anglijos, kur šitą raketinio žaidimo versiją iš nuobodulio išrado kaliniai, turėdami uždarą limituotą zoną treniruotėms ir sportui.
Veiksmo vieta: SEB arena, Vilnius. Čia esu pirmąkart, tikėjausi gana nemažos dozės snobizmo („Žiūrėkit, mes Vilniaus snobai“), bet, tiesą sakant, to snobiškumo buvo žymiai mažiau negu kad tam tikrose Vilnius kavinėse, kur, jeigu atvarai ne lietuvėms moterims būdingai pasitempęs, į tave žiūri didelėm akim ir nebyliai klausia, kur tavo, moterie, kablukai ir kruopštus makiažas (arba aš bent jau taip jaučiuosi). Čia panašiai kaip populiariose parfumerijos parduotuvėse – jei ateini su treningais, į tave aptarnaujantis personalas – dažniausiai kokia nors įsitempusi aukštakablukė tiotačka – žiūri kaip į žemesnio rango sutvėrimą.
Skubu į persirengimo kambarį numesti kuprinės, nes jau apsirengusi, tik apsiaunu vidaus sportbačiais. Spintelės mažos, bet kiek patyriau Lietuvoje, taip yra visur – jums tiesiog kažkaip gaila erdvės spintelėms, kažkoks spintelinis skrudžiškumas, aš jums pasakysiu.
Su vaikinu susitinkam prie skvošo salės, kurių – labai daug. Priešais plyti neaprėpiami lauko teniso salių klodai. Skvošo salės primena celes – stiklinius, klaustrofobiškus mažyčius kalėjimus be baldų, su durimis išėjimui specialiai kamuoliuko sportui pritaikytomis grindimis ir lubomis. Tokiuose akvariumuose žaidžia kiti žmonės, jie šokinėja, laksto ir intensyviai ploja kamuoliukais; girdisi jų džiaugsmingi arba nusivylimo kupini šūkčiojimai, sumišę su nuo toliau atsklindančiais lauko teniso garsais ir fojė menkai prigesinta muzika fone.
Mano šiandieninė misija – netyčia (nors kas ten mane žino) neužploti rakete Pauliui ir bent minimaliai pramokti skvošo pradmenų.
Paulius man padavinėja, o aš atmušinėju. Skvošo principas yra toks, kad kamuoliuką į sieną privaloma atmušti jam tik vienąkart atsimušus į žemę. Pats kamuoliukas čia ne toks – lauko teniso žaliasis kamuoliukas yra žymiai šoklesnis, didesnis, patogiau atmušti ir mielesnis. Skvošo kamuoliukas primena tokį, kokį galėjo sukurti nuobodžiavę kaliniai – jis lyg iš kaučiuko, nedidukas, atsimuša vos kartą, todėl, jei apsižioplinai ir neatmušei vienąkart atšokus nuo žemės, basta.
Lakstau ir pliekiuosi po visą aikštelę. Mano porininkas – gan įgudęs žaidėjas. Sakė, kad gana neprastai, tik reikia dar daugiau lakstyti (jūs juokaujat? Tai nėra fiziškai įmanoma. Aš jau jaučiuosi kaip hiperaktyvus žiurkėnas, savo ratuke visą naktį bevarantis) ir didinti smūgio jėgą. Paulius tik lengvai apšilo, tas atsipūtęs šmikis. Jeigu norit, kad sulyginčiau kikbokso ir skvošo fizinį intensyvumą, tai skvošas blogiau, nes kikbokse bent jau kažkokių atsipūtimo minutėlių turėdavom, kol trenerė aiškindavo judesius, o čia nieko, nada, zero, zilch.
Varvu kaip gerai nulaistytas šiltnamis, nuo manęs žliaugia upeliai ir upės, sportinė liemenėlė tiesiogine to žodžio prasme įauga į kūną – vyrai, jūs pabandykit po treniruotės nusiplėšt permirkusią sportinę liemenėlę (nors gal esat bandę, nežinau), kai kūnas visiškai šlapias. Mat ją šunys, tiesą sakant, gali būti, kad jos iki šiol taip ir nenusilupau. Man, kaip naujokei, maloningai Paulius leido gal du šimtus kartų, o gal daugiau pasilenkti ir pakelti kamuoliuką nuo žemės. Vien tai jau yra atskira mankšta, o jei netikit, eikite mėtyti kamuoliuko į sieną, jo nesugauti, ir po to lenktis nuo grindų jį paimti kelis šimtus kartų.
Kamuoliukas, atsimušdamas nuo sienos arba lubų, palieka juodus pėdsakus, todėl tūkstančiais antspaudų nuzulintos visos sienos.
Savo įdomumui atradau, kad celėje akustika nereali – labai maloniai šūkčiojasi, ir aidas atsimuša, arba dar ten galima dainuot, jei turit laiko.
Sakyčiau, esmė pirmam kartui būti labai gerai apšilus ir su rakete arba kamuoliuku neužploti porininkui – nors mažas, kamuoliukas skriedamas įgyja didelį pagreitį. Vienąkart nuo savo pačios smūgio su kamuoliuku gaunu į šlaunį, tai ne itin malonu.
Maždaug apie keturiasdešimt penktą žaidimo minutę pradedu suprasti, kad mano vaikinas greičiausiai turi šiokių tokių sadizmo polinkių – desperatiškai rodau, kad man reikia pertraukėlės, tačiau jis nereaguoja ir tik vėliau išleidžia minutei atsigert jo gazuoto vandens – burbuliukai šauna į nosį, tad negaliu atsigerti daug, todėl toliau sėkmingai dehidratuoju.
Ar eičiau darkart – žinokit, mieliau eičiau į lauko tenisą nei į skvošą, bet ieškant sporto šakos, kuri apima beveik visas raumenų grupes ir sudegina milžiniškus kiekius kalorijų, skvošas tikrai yra tinkamas kaip dinamiškas intensyvus žaidimas. O jei klausiat, ar dar vaikštau į pasimatymus su Paulium, tai ačiū, ne.
Bendra patirtis/mano vertinimas: jeigu manęs nebūtų taip jau baisiai nutampę, sakyčiau, penkios žvaigždės iš penkių. Bet šiuo atveju ketvertukas, ir tikrai labai faina arena. Didelis, mano galva, minusas: žaidimas ne lauke, kas gali būti smagu viduržiemį, bet geru oru kišti save į celę – nežinau.
Būsena po: Ouch. Pasirodo, kad ryte bėgti (nors ir sutrumpintą kelią), po to turėti 80 min. labai intensyvaus skvošo sesiją ir vėliau kombinuoti tai su 15 tūkst. žingsnių turi pasekmių. Pusantros valandos pirmam kartui yra tikrai per daug, pusvalandžio visiškai užtenka norint pajausti žaidimą ir daugiau net nerekomenduočiau. Prie tokio šoklaus sporto labai svarbu tinkamai apšilti, o po to atitinkamai atlikti tempimo pratimus. Man dar keletą dienų skaudėjo raumenis, kurie net nežinojau, kad apskritai egzistuoja.
Ar reikia specialios įrangos/aprangos? Reikia skvošo raketės ir skvošo kamuoliuko. Galima atsinešti savo arba nuomotis vietoje. Nuomos kaina: raketė – 3,50 Eur, kamuoliukas – 1 Eur.
Kaina už vienkartinę treniruotę: man nemokamai, nes apmokėjo vaikinas. Vienkartiniam žaidėjui kaina SEB arenoje priklauso nuo laiko, kuriuo atvyksite, ir varijuoja nuo 29 iki 33 Eur už valandos žaidimą.