Neseniai leidyklos „Eugrimas“ išleistoje knygoje „Tarp juoda ir balta“ šachmatininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen įsitikinusi, kad moterys ir vyrai yra lygūs intelektiniais sugebėjimais, tačiau vis dar pastebi nemažai diskriminacijos lyties atžvilgiu. Ypač šachmatuose.
Ištrauka iš knygos „Tarp juoda ir balta“
Bene dažniausiai užduodamas klausimas: kodėl moterys šachmatais žaidžia silpniau nei vyrai? Jei pažvelgtume į akademinį pasaulį, įsitikintume, jog moterys, net kai jų yra mažiau, nėra prastesnės mokslininkės už vyrus matematikus, chemikus, lingvistus ir pan.
Manyčiau, atsakymas slypi šachmatų istorijoje ir tradicijose. Dar XX a. viduryje buvo nutarta imti organizuoti atskiras moterų šachmatų varžybas, remiantis analogija su kitomis sporto šakomis. Atrodytų, puikus būdas paskatinti daugiau moterų žaisti šachmatais. Kita vertus, šachmatai – intelektinio sporto šaka.
Ar galėtume įsivaizduoti, kad kas nors įsteigtų Nobelio premiją, skirtą būtent moterims arba merginoms, baigusioms, pavyzdžiui, matematikos studijas, teiktų specialius „moteriškus“ diplomus? Skamba absurdiškai, bet būtent taip atsitiko šachmatuose.
Mano įsitikinimu, svarbiausias dalykas, kuris labai trukdo šachmatininkėms varžytis su vyrais, yra nuolat rengiami moterų turnyrai. Tikriausiai iš mano lūpų tai skamba paradoksaliai, nes didžiausių laimėjimų pasiekiau būtent moterų šachmatuose. Tačiau man visuomet nedavė ramybės tai, kad dauguma mano medalių turi pusėtiną vertę, nes yra iškovoti ne kovose su absoliučiai geriausiais žaidėjais.
Kai 6–7 metų mergaitės pradeda treniruotis kartu su berniukais, išryškėja skirtumas tarp talentingų ir netalentingų vaikų, o ne tarp mergaičių ir berniukų. Takoskyra atsiranda tada, kai mergaitės ima varžytis tik tarpusavyje. Kas atsitinka, kai mergaitės yra atskiriamos į specialias grupes? Nors jos dažnai tebesitreniruoja su berniukais, dalyvaudamos vien mergaičių varžybose jaučia mažesnę konkurenciją.
Mergaitės ir merginos skina lengvai pasiekiamas pergales savo amžiaus grupėse, besivaržydamos su tomis pačiomis varžovėmis. O vaikinai, kurių paprastai būna bent keliskart daugiau, susiduria su kur kas nuožmesne konkurencija, kuri verčia tobulėti ir negailėti nei laiko, nei jėgų treniruotėms.
Berniukams labai svarbu iš anksto apsispręsti, ko jie siekia šachmatuose. Jeigu jie nori tapti profesionalais, nuo pat pradžių būtina labai rimtai kibti į darbą, nes didžiulė konkurencija žaibiškai atsijoja darbščiuosius talentus nuo tik mėgėjiškai žaidžiančių vaikų. O mergaitėms nėra ko baimintis. Jos ir mokykloje gali viską puikiai suspėti, ir šachmatų varžybose užimti aukštas vietas, ir dar laimėti matematikos ar anglų kalbos olimpiadas. Tokių atvejų daugybė.
Žinoma, jei FIDE (Pasaulio šachmatų federacija) staiga uždraustų moterų šachmatus, devyniasdešimt procentų šachmatininkių tikriausiai nustotų dalyvauti varžybose. Liktų tik pačios stipriausios. Tai būtų labai skausmingas dalykas.
Akivaizdu, kad atėjo metas keisti šį požiūrį. Esu tikra, kad skirtumai tarp moterų ir vyrų šachmatininkų yra nežymūs, o ateityje, kai moterys nustos save sprausti į dirbtinai sukonstruotus rėmus, jie visai išnyks. Tas pats principas galioja visur: norint daug pasiekti pasirinktoje srityje, reikia užsibrėžti aukščiausius tikslus ir konkuruoti su stipriausiais varžovais. Daugelyje sričių moterys šį principą jau įvaldė ir juo sėkmingai vadovaujasi. Tikiu, kad tik laiko klausimas, kada tai įvyks ir šachmatuose.