Tai dabar – nepatiks, grįši. O anuomet susitaupyti bilietui į vieną pusę buvo didelis reikalas.
Ar įsivaizduojate, ką anuomet žmogui reiškė pamatyti Niujorko dangoraižius? Tai dabar mums jie įspūdžio nedaro. Matėme nuotraukose, filmuose, patys važiavome, o galiausiai pusę pasaulio tokiais užstatė. Ir vis tiek galvas užverčiame pasigrožėti, nufotografuojame. O ką anais laikais galvojo Juozas iš Užusalių ir Bronelė iš Šilėnų?
Ne veltui Žemaitė Amerikos nesuprato. Duodu pirštą nukirsti – tiesiog išsigando.
Amerikiečių autorės Kristin Hannah knygą „Keturi vėjai“ man padovanojo leidykla. Pasiūlė išsirinkti pačiai ir aš tai ir padariau. Kai renkuosi pati, 8 iš 10 atvejų pataikau. Kai knygą man dovanoja savo nuožiūra, dažniausiai man kažkas, kaip sako šių laikų liaudis – nesuklikina. Knygos – intymus dalykas.
Pavyzdžiui, ši, „Goodreads“ platformoje 4,3 žvaigždutėmis iš 5 skaitytojų įvertinta knyga, nuo pirmųjų aprašymo eilučių it man sutverta. Bet tam turi žinoti, kad JAV apgyvendinimas, Didžioji depresija, XX amžiaus sausros, imigrantų JAV ypatybės – mano silpnybė. Nepaisant visų sunkumų, aš kartais paikai pasvajoju galėjusi pereiti tą didžiojo persikraustymo kelią. Žinoma, kad tos romantikos greitai neliktų grįžus šimtmetį ar du atgal. Bet mano fantaziją ta mintis vis tiek meiliai kutena.
Romane aprašomi priešdepresiniai laikai ir Didžiosios depresijos metas Teksaso valstijoje. Valstiją, kaip ir dalį kitų, kankina sausra, smėlio audros, miršta gyvuliai, iš dangaus krenta paukščiai, o žmonės, iki tol dėkoję kraštui už sotų gyvenimą, patiria nepriteklių, net badą.
Elsa užaugo jos nemylinčioje šeimoje, kuri su ja elgėsi liguistai. Tėvai ją įtikino, kad joks vyras tokios moters neims. Įkalbėjo jai sveikatos silpnumą, negebėjimą gyventi savarankiškai, taigi, tokia ji ir užaugo – savivertės net trupinių neliko. Bet laisvės ir meilės troškimas vieną naktį ją išstūmė patyrinėti pasaulio ir tai baigėsi nauja pradžia, pažintimi su italų kilmės vaikinu. Vėliau Elsa pastojo, šeima jos išsižadėjo, o ši atrado naująją, vyro šeimą, kuriai su dėkingumu pasišventė iš visos sielos.
Knygoje maloniai plaukia itališka nostalgija: imigrantų iš Italijos maistas, pasaulėžiūra, kalbos šešėliai. O Didžiosios depresijos ir gamtos stichijų smūgiai kausto. Greta plaukia nostalgija ir istorijos negailestingumas. Net psichologija – suluošintos moters negebėjimas perlaužti save ir nebetikėti tuo, ką įkalė nemylintys tėvai, tylus susitaikymas, kai išeina vyras.
Vienintelis romano minusas, tai, kad jis pasibaigia. Knyga – gana stora, o jausmas buvo toks, kad autorė galėjo niekada nesustoti. Kiekvienas puslapis buvo pilnas detalių ir gyvenimo, jokio pilstymo iš tuščio į kiaurą, tik istorijos, liudijimai, gyvenimo vargai ir džiaugsmas.
Tai – viena geriausių metų knygų, 5 žvaigždutės iš 5.