Ir vis dėlto, po kurio laiko nebenori skaityti tos pačios knygos. Nes taip ir atrodo, jei kurį laiką skaitai vien II-ojo Pasaulinio karo kontekste papasakotus romanus. Dauguma jų – labai neblogi, nes jokios dramos išgalvoti ten nebereikia – drama yra. Lavonų, skausmo ir apsivertusių gyvenimų ten – nors šakėmis grėbk, nors samčiu semk, nors plikomis rankomis kaip saulėgrąžas lukštenk. Bet atsibosta. Norisi kitų laikotarpių, kitų gyvenimų, kitų istorijų, nes daug kas atrodo jau patirta, jau perleista per tą vidinį savo koštuvą.
Amerikiečių autorės Kristin Harmel knygą „Gęstančių žvaigždžių miškas“ man padovanojo leidykla, pasiūliusi pasirinkti iš jų naujienų. O pasirinkau – per menkutį atsitiktinumą. Knyga „Goodreads“ platformoje buvo įvertinta tvirtomis 4,2 žvaigždutėmis iš 5, o iš aprašymo jutosi, kad galiu tikėtis svaiginančios miškų mistikos bei lengvų burtų. Tai buvo tie du lengvabūdiški faktoriai, kurie mane privertė patikėti, kad noriu perskaityti dar vieną knygą, kurioje vyksta nacių teroras, kur kaimai okupuoti tai rusų, tai vokiečių, kur žmonės slapsto žydus, nors kiti – ir įduoda į šaltas, plonas, geibias mirties rankas.
Apie du dešimtmečius iki II-ojo pasaulinio karo, Berlyne, vokiečių šeimoje, gimsta knygos herojė Jona. Vos dviejų metų ją iš tėvų namų pagrobia miško ir pasaulio paslaptis sauganti senutė, kuri ją ir užaugina: miške, atskirtą nuo žmonių, tačiau parūpindama jai visko, kas išmaitintų intelektinį apetitą. Mergaitę išmoko kalbų, religijų, kaip žudyti ir kaip slaugyti, kaip išgyventi miške ir daug visko, ko dėka Jona yra labai protinga, tik neturinti jokios patirties žmonių pasaulyje. Nes net ir pati senutė jai meilės ir šilumos niekada nepademonstravo. Ne tam mergaitė su ja miške.
Kūdikis pagrobiamas tam, kad išgelbėtų – jei ne pasaulį, tai viltį pasauliui, kad draugėn sušluotų išbarstytus žmogiškumo trupinius ir juos susemtų. Ir kai ateina karas, o Jona, mirus senutei, likusi viena pagaliau išdrįsta susidurti su pasauliu už miško ribų, regis, pats pasaulis ją pašaukia jį gelbėti. Ir ji gelbėja.
Seniai skaičiau tokią gražią knygą. Paskutinįkart gal tada, kai iščiūčiavau „Vadink mane savo vardu“. Nesusipainiokite: knygos dauguma aspektų nėra panašios, bet kažkoks begalinio, viską užgožiančio grožio jausmas, jas apjungia. Romane karaliauja neaprėpiama miško didybė, kurią autorė kažkaip sugeba prie žmogaus prinešti gerokai arčiau, taip, kad galėtų pažiūrėti iš visai čia pat, ir toks dar nesulaužytas žmogaus atvirumas.
Autorė rado būdą apie karą ir Holokaustą papasakoti taip, kaip aš dar nebuvau regėjusi, ji sugebėjo prikelti tą siaubą tokiu būdu, kad gniaužė kvapą taip, kaip pirmąkart apie jį išgirdus, kaip žiūrint pačius pirmuosius filmus ir skaitant pirmąsias knygas. O be to, autorės kūryba pastatyta ant tikrų gyvenimų, tikrų vietų ir tikrų istorijų. Ir dar – tai, kad veiksmas vyksta miškuose, visai netoli mūsų, viską tik užaštrina.
5 žvaigždutės iš 5. Tai garantuotai viena geriausių šiemet skaitytų knygų. Ir aš neabejotinai ją rekomenduoju. Ji gili, autentiška, o tuo pačiu lengva – plaukia ir tave kartu nešasi su savo srove.