1986 metais prasidėjo JAV santuokos, skyrybų ir naujų partnerysčių tyrimas, kurį finansuoja Amerikos National Institutes of Health, ir tas tyrimas daug įdomių dalykų paaiškino. Profesorė parašiusi kelias knygas ir vadovauja šiam tyrimui, taip kad verta paklausyti jos nuomonės.
Profesorė Terri Orbuch nė neabejoja, kad kone kiekvienas yra patyręs tą šiek tiek laukinį ir beveik nekontroliuojamą jausmą pačioje santykių pradžioje, kai negalim nė valgyti, miegoti, daryti dalykų, kuriuos turėtumėme, nes nuolat galvojam apie TĄ žmogų. Širdis daužosi, adrenalinas užplūsta kai pamatom jį, žodžiu, norėtumėme nesiskirti nė akimirkai. Būti kartu. Paromis. Mėnesiais. Jei sakote, tai taip nebūna (dabar), tai prisiminkite – tikrai buvo.
Pamenate, trauka kitam žmogui tada tiesiog nenumaldoma. Sekso hormonai yra pačioje viršūnėje, smegenys pilnos minčių apie seksą ir kūnas nelabai ko daugiau nori. Kai žmogus tokios būsenos, jis idealizuoja savo partnerį, nė nemato, kas jis ir koks jis. Meilė akla?
Ne, aistra akla. Geismas aklas. Viskas, ką sako ir daro TAS žmogus yra nuostabu ir tobula. Ir jis tobulas. Visa tai, kas dabar nuostabu, vystantis santykiams ima po truputį erzinti, nes nesame idealūs.
Pradedame matyti blaiviai ir ryškiai, kai geismo/aistros apkvaitimas nuslūgsta. Liūdna žinia iš tyrimo vadovės – aistra blėsta visuose santykiuose. Tai neišvengiama santykių savybė. Profesorė sako, kad gera žinia ta, kad jei lieki santykiuose, aistra gali virsti meile, tik… Jei norite smegenų biochemijos pagrindų – prašom, ji paaiškins.
Kai mes mylime, išsiskiria oksitocinas, kuris skatina atsipalaidavimą, lemia emocinį prieraišumą ir artumą, ir tuo pačiu oksitocinas yra kaip tik geismo hormonų priešas. Cha cha! Va, kai moterims gimus vaikams oksitocinas išsiskiria kone nuolat, pvz. žindant kūdikį, aistros gerokai sumažėja.
Skirtumai tarp meilės ir aistros
Aišku, gal tada, seksualinio pasiutimo viršūnėje, net negalvojote, ar tai aistra (geismas), ar meilė. Buvo gerai ir tiek. O gal galvojote? O gal dabar rūpi? Juk dar ne paskutinė meilė. Štai jums prof. Orbuch atsakymas – meilė ir aistra yra skirtingos būsenos ir yra 4 dalykai, kurie skiria meilę nuo aistros.
– Ryšys. Kai mylime, norim savo partnerį supažindinti su visais svarbiais savo gyvenimo žmonėmis. Norime saviškiams jį parodyti ir kad jie, aišku, juo susižavėtų. Norim leisti laiką ne tik su juo, bet ir su savo draugais, artimaisiais. Nelaikome savo meilės objekto patys sau apsikabinę nuo visų kitų paslaptyje.
– Yra „mes“, o ne „aš“. Žmonių gyvenimai susipina, jie ima galvoti apie save ne kaip apie atskirus individus, o kaip apie porą. Jie turi bendrų draugų, bendrų interesų, bendrų reikalų. Kuo daugiau dalykų iš vieno ir kito žmogaus gyvenimų persipina, tuo daugiau bendrystės, buvimo pora.
„Ką veikei aną savaitgalį?“ „Mes ėjom vakarieniauti“, o ne „Nusivedžiau ją į kiną, paskui ėjau vakarienės į miestą“.
– Atsivėrimas. Meilė skatina atsiverti. Parodyti tikrus save, nusilupti kaip svogūną apsauginius šarvus. Mes norime kalbėti apie savo siekius, tikslus, praeitį, ateitį. Pasakome daug konfidencialios informacijos ir atskleidžiame paslaptis, kurių gal niekam iki tol nesakėme. Aistrai ištikus kalbamės apie interesus, hobius, muziką, ir tiek. Kai tai meilė – pokalbiai būna platesni, gilesni ir gerokai asmeniškesni.
– Įtaka. Kai žmonės myli vienas kitą, tai, ką daro vienas, visada paveikia kitą. Prasmingai ir stipriai. Jei gauname darbo kitame mieste pasiūlymą ar planuojame didelį pokytį gyvenime, pirmiausiai kalbamės su savo žmogumi. Lygiai taip pat, kai ištinka sveikatos, darbo problemos, artimųjų netektys – paramos ir šilumos ieškome ten pat. Ir jei loterijoje laimime ar gauname darbe premiją – su tuo žmogumi pirmiausia norisi pasidalinti sėkme.
Daugiau Jolitos tekstų skaitykite www.protoaistros.lt