Yra žmonių, kurie negali užsičiaupti, kad nuo trejų skaitė Nyčę – štai, kokie jie protingi. Tokie žmonės ne šiaip mėgaujasi tuo, kas jiems patinka, pavyzdžiui, sudėtinga literatūra. Ne, jie tai daro, nes tai vienintelis būdas pasijusti geresniu už kitus. Patvirtinti už save. Jie negali užsičiaupti, kokie jie protingi, o kiti – kvaili. Dieve, išgelbėk juos. Padėk jiems.
Stengiuosi nieko jiems ir neįrodinėti. Pavyzdžiui, ne kartą esu šaltu veidu išklausiusi, kad žmogus yra toks protingas, tokias knygas skaito, kad joks psichoterapeutas jam nepadės. Jis tiesiog tam per aštraus proto, jis tiesiog protingesnis už visus psichoterapeutus. Kažkada anksčiau, gal dėl savo pačios nekantrumo, būčiau ėmusi balsu juoktis. Šiais laikais išklausau, „supratau“, – sakau. Ir viskas.
Tačiau aš pati įsivaizdavau, kad tokia smūginė literatūra kaip šiuolaikiniai detektyvai – ne man. Ir mano nuomonę viena leidykla pakeitė visai neseniai. Ji daugiausiai užsiima (mano nuomone) būtent populiariais, gerai įvertintais detektyvais. Kažkada pasiūliusi man išsirinkti iš jų asortimento, supažindino mane su tuo, kaip gerai po sunkios dienos parkristi į patalus su kabliuojančia istorija.
Ta pati leidykla man padovanojo ir šiandien apžvelgiamą britų autorės L. J. Ross knygą „Taun Mūro laukai“ – pati šią ilgos serijos knygą, „Goodreads“ platformoje įvertintą solidžiomis 4,4 žvaigždutėmis iš 5, išsirinkau. Jau žinodama, kad po ranka visada gerai turėti pagaulų detektyvą. Būna, nuovargis priveikia ir atrodo, kad skaityti nebesinori. Ir, žinoma, tada galima visai neskaityti. Bet aš renkuosi meilę žodžiui pažadinti kažkuo lengvu ir vėl suviliojančiu.
Tai – istorija apie šeimos cirke užaugusią mergaitę, kurios mama dar jai esant visai mažai – pradingo. Tačiau dėl supuolusių aplinkybių jos galvoje iškyla vaizdiniai ir prisiminimai, kad mama buvo užpulta – o ne pabėgo. Mergaitė kreipiasi į pareigūną, o tada prasideda įvykių narpliojimo maratonas.
Akivaizdu, kad autorė – buvusi teisininkė. Jai iš tiesų gerai sekasi atspindėti visą teisėsaugos pasaulį, vaikų teisių pareigūnų bukumą. Kita vertus, knyga gana paviršinė tuo, kad greta neina, pavyzdžiui, stipri psichologinė linija, kuri tokio tipo knygas gali išliekamąja verte kilstelti aukštyn.
Jei iš knygos tikitės kažko, ką atsiminsite visą gyvenimą, tai ne tas skaitinys. Bet aš gyvenime skaitau tikrai ne tik Nyčę – skaitau ir daug pramoginės, lengvos literatūros. Esu jai skyrusi svarbią pareigą: ji man padeda ilsėtis.
Ir šitai man pavyko padaryti su „Taun Mūro laukais“ skaičiau ją karštą vasaros dieną prie Žydrosios pakrantės, Prancūzijoje. Buvo tingu, valgiau sultimis bėgančius vaisius ir šalia surijau lengvą detektyvą.
4 žvaigždutės iš 5 savame žanre. Jei pamatysite vykstant į atostogas – kodėl ne.