Paskutinįkart tokį kliedesį tada ir girdėjau. Ir maniau, kad finito, pabaiga, kad niekas daugiau šitaip neklejoja – net ir ta pati minėta mokytoja, vėliau staigiai pakeitusi savo įvaizdžio strategiją ir tapusi kosmetikos žinove.
Bet čia tarsi stebuklingų akmenų į vaginą prisigrūdusi pragydo Vlada Dapkos. Ir pranoko net pačią marmeladinę moterį. Ji pamokė lietuves būti žaismingomis, šypsotis ir juoktis iš vyro pokštų, būti paslaptingomis, pažeidžiamomis ir rengtis pabrėžiant savo kūną. Ir viskas tam, kad susirastum jaunikį. Nes jaunikį, anot jos, susirasti reikia.
Ir, tiesą pasakius, lojalumo sumetimais galėčiau Vladai parašyti asmeninę žinutę bei pasakyti, ką manau apie tokius nusisvaičiojimus. Bet pažiūrėkime į tai, kaip į žaidimą. Žmonės nori duonos ir žiūrėti, kaip kažką, ne juos, sušeria liūtams. Taigi, žiūrovai gaus savo pramogą. Jūs, Vlada, gausite papildomo dėmesio, kurio ir siekiate, jūsų mintis perskaitys dar keliolika ar keliasdešimt tūkstančių žmonių.
O aš išpildysiu savo poreikį dar kartą pasakyti moterims, kad tokios, kokios yra, jos jau pakankamos. Dėl kiekvienos dukros, kuri auga dabar. Ir dėl tos mergaitės, kuri gimė devyniasdešimt trečiųjų pavasarį, ir kuri turėjo pati užsiauginti savivertę, dantimis ir nagais plėšdama savo teises iš tų, kurie vis sakė „mergaitei nedera“.
Pasistengsiu tiek švelniai ir kolegiškai, kiek tik gebėsiu.
Vlados tekstas man priminė tuos karta iš kartos kaip šešėliai palydinčius pamokymus pakentėti: nelaimingą gyvenimą, nedėmesingą vyrą, visuomenės lūkesčius, neišpildytas svajones, primestų darbų krūvį. Ir nedaryti taip, nes nedera: keiktis, sėdėti išsižergus, kūno plaukų turėti, vaikų ir puoštis nenorėti, nuomonę turėti. O nedera tai, žinoma, tik moteriai. Vyrą ir snarglys puošia.
Tokiu naftalinu užsmirdo. Tokia neviltimi. Tokiais kompleksais. Vlada sako, kad gimti moterimi apskritai yra neteisinga. Aš sakau, kad būti moterimi – nuostabus dalykas, nors ir su savitais iššūkiais.
„Jūsų protas ir vertybės vyrui taps aktualūs tik gerokai vėliau, jeigu apskritai taps“, – rašo autorė. Ir aš vis svarstau, į kokius vyrus ji ten šaudo. Tokių, be abejonės, yra. Kažkur užribyje. Bet aš tokių nesutikau: nuo sandėlininkų iki lėktuvų pilotų, nuo statybininkų iki chirurgų, nemačiau nė vieno, kuriam neimponuotų moters vertybės ir intelektas. Nebūtina kalbėti apie kažkokią itin aukštą kartelę – Nobelio premijos laureačių kiekvienam ir neužtektų. Bet apie kažkokius adekvačius intelektinius gebėjimus ir teisingas vertybes – taip.
Gal tokia analfabetė kvailelė, nesugebanti nė batraiščių užsirišti, su tokiu pačiu kiaurasamčiu ir susimes. Bet jei kalbėsime apie adekvačiai išsilavinusius vyrus ir moteris – kodėl jiems ristis iki minėtojo lygio? Ko jiems gliaudyti užribio problemas?
Vlada sako, kad ją stebina moterys, galvojančios, kad vyrai vertina jas pagal protą. Mane stebina Vlada, save nuvertinanti taip, kad yra įsitikinusi, jog joks vyras niekada nevertintų jos proto. Gal nevertina, nes ir pati moteris savęs, ypač savo intelektinių gebėjimų, nevertina?
Ji ragina atsisakyti figūros nepabrėžiančių drabužių ir atrodyti dulkintinomis (angliškai – fuckable). Ir jei nesinorėtų verkti, šypsočiausi: daugumą savo meilių ir simpatijų sutikau pasislėpusi po tais autorės atsižegnotais megztiniais, dideliais džemperiais ir plačiais džinsais. Ką jau kalbėti apie tuos aprašytus visą užpakalį dengiančius triusikus, kurie yra patogūs.
Ir nors užlenkiu beveik visus pirštus straipsnyje vardijamiems punktams, kurie apibūdinami kaip libido bei seksualumo užgesinimo įrankiai, o Vlada sako, kad feminisčių normalūs vyrai nenori dulkinti, aš su tokia problema gyvenime dar nesusidūriau. Nei su romantinio dėmesio stoka, nei su noro asistuoti nebuvimu.
Jūs nustebtumėte, kaip dažniausiai blogai apie save galvoja moterys, kurios ypač susikoncentravusios į savo išvaizdą ir tariamą seksualumą. Tos, kurios tarsi prijungtos prie savivertės palaikymo aparatų kelia vis labiau iššaukiančias nuotraukas. Kurios į miestą išsiruošia tik kuo nepatogiau save suvaržiusios.
Joms atrodo, kad štai taip, paprastai, be nieko, be priedų, į jas niekas neatkreips dėmesio. O jei tu ypač trumpu sijonu, jei iškirptė iki bambos, jei lūpos raudonos, o ant akių – penki sluoksniai juodžiausio tušo, jei ant piršto vynioji plaukus ir pastebimai kvatojiesi iš kiekvieno su dviem apvaliais ir vienu pailgu pokštų – aišku, kad kažkas pasižiūrės. Bent kažkas.
Bet leiskite paklausti – kas jums iš to, jei laikysitės visų šitų punktų ir jums netgi seksis, tačiau tie punktai – ne jūs? Kas, jei gyvenime jums svarbiausia patogumas? Kas, jei tie pokštai – visai nejuokingi? Kas, jei mėgstate narstyti gilias, sunkias temas? Kas, jei raitytis tarsi dulkintinai mėsai – ne jums?
Auka užkibs, o jūs gyvenimui liksite vaidinti? Ar, vis dėlto, po poros metų nebeapsikęsite ir tapsite savimi, taip nustebinusios partnerį? Ir ar jis tada bus kaltas nusivylęs? Ar tai jūs būsite melagės?
Pasitikėjimas savimi ir savivertė yra neįtikėtinai ramus dalykas. Neiššaukiantis. O taisyklių rinkiniai skirti kitus įtikinti, kad esame verti. Suvokdami savo vertę mes patys žiūrime, ar žmogus vertas būti šalia mūsų, ar vertas mūsų dėmesio, o ne ganome tą dėmesį kaip avis, kad tik kur neprapultų.
Pritarčiau Vladai tik dėl vieno – kad turėti partnerį, vyrą ar moterį, smagiau nei neturėti. Sėkmė sutikti sielos draugą, su kuriuo nori dalintis gyvenimu. Bet jei tai mažiau nei sielos draugas – čia aš brėžiu ribą.
Tegu kiekviena pasaulio mergaitė ir moteris žino, kad tam, jog būtų mylima, jai nereikia būti kažkuo kitu. Ir kad vertingiausias žmogus žemėje visų pirma yra ji pati.
Ir tegu daugiau niekas šitaip nebekliedi, kaip aptartojo straipsnio autorei nenusisekė. Kai kalbame moterims, prasminga galvoti apie tai, ką sakytume savo dukrai. Ar sakytumėte – „dukra, kelk sijoną aukštyn, vaizduok kvailutę ir gaudyk vyrą, nes kitaip virkausi prie neįsuktos lemputės tamsiuose namuose“?
O gal vis dėlto drąsintume, kad nėra nieko, ko tu pati nesugebėtum? Ir kad tu verta žmonių, prie kurių galėsi jaustis savimi – saugi ir priimta?