Lietuvė atvirai prabilo apie išgyvenimus pajutus amžiaus krizę: pasensti, kai į tave nebežiūri troleibuse

„Lankiausi universitete ir, žinai ką, pirmą kartą pajutau, kad į studentus žiūriu kaip į vaikus“, – neslėpdama sutrikimo šiomis dienomis prisipažino bičiulė. Mane užplūdo palengvėjimas – pagaliau amžiaus tema atsirado mūsų darbotvarkėje!“ – asmeniniais išgyvenimais pasidalijo „Delfi" laišką atsiuntusi vilnietė Justina.

Įdomu tai, kad, nors esame bendraamžės, ne su visomis draugėmis emociniu lygmeniu jaučiamės vienodai: 40 metų – amžius, kai gali būti močiute, lauktis pati ar dar tik/vėl ieškoti gyvenimo partnerio.

Teisybę sakant, asmeniškai aš kažką panašaus į viduramžio krizę ėmiau jausti jau prieš dvejus metus, maždaug 38-erių. Racionaliai vertindama savo gyvenimą tarsi neturėjau prie ko prikibti, bet viduje kirbėjo nepaaiškinamas erzulys.

Vėliau psichologė paaiškino, kad tai – natūralus asmenybės raidos etapas. Tuomet, kai jau esi įsitvirtinęs profesijoje, tikėtina, turi šeimą ir ūgtelėjusių vaikų, rutina nusistovėjusi, o draugų būrys gana stabilus, trumpiau tariant, kai baziniai poreikiai patenkinti, išnyra žmogaus „aš“ ir dvejonė, ar taip, kaip gyvenu, man iš tikrųjų patinka?

Tačiau greta įvairių egzistencinių klausimų itin dirgino pats faktas, kad laikas bėga ne mano naudai. Tarsi vieną dieną atsikėliau iš lovos susipykusi su savo amžiumi. Ausį ėmė rėžti visokie „ponia“, o pardavėjai ištarus „čia atėjo tokia moteriškė“, norėjosi skradžiai žemę prasmegti. Suprantu, kad ne panelė, bet moteriškė?! To jau per daug!