Bet, žiūrint iš šono, atrodo, kad tokie piketai, protestai jokių rezultatų neduoda (na, nebent tai Dainuojanti revoliucija Lietuvos nepriklausomybei atgauti), dėl tų pačių žmonių abejingumo. Ir nekalbu apie tuos ir tas, kurie ir kurios piketuoja, o apie tuos ir tas, kuriems ir kurioms yra skirti tie piketai, protestai ir t.t.
Kas lieka? Komunikuoti, kalbėti ir plepėti apie lyčių lygybę su visa savo aplinka ir net už jos ribų (gražiai čia parašiau, ane?).
Kaip tą daryti? Tam čia esu aš. Tam, kad padėčiau suprasti problemą ir ją spręsti. Žemiau rasi mano patarimus apie tai, kaip teisingai komunikuoti apie lygybės ženklą tarp lyčių.
Lyčių nelygybė nėra tik apie moteris
Tai yra visų problema. Štai taip paprastai, kas nėra paprasta iš tiesų. Kai kalbame apie lyčių nelygybę turime aiškiai iškomunikuoti, jog nelygybę lemia lyties klišės, kurios formuoja vienokį ir/ar kitokį moterų bei vyrų elgesį tiek savo, tiek kitų atžvilgiu. Net ir moterų įgalinimas veikti nenulems lyčių lygybės, jeigu lyčių stereotipai vis dar liks neginčytini, tai moteris vis tiek bus apribota, mat buitinė našta, vaikų priežiūra kris tik ant jos pečių. Arba, jeigu įgalinsime veikti, moteris atiduos vaikų priežiūrą ir buitinę naštą kitai moteriai. Pala pala, kam tokiai? Auklei, namų prižiūrėtojai, matai kaip baigiasi šių žodžių galūnės? Šie žodžiai – moteriškos giminės. Taip, lyties stereotipai neleidžia tokių darbų atiduoti vyrui.
Taigi, reikia, labai reikia užginčyti lyties stereotipus nuo kurių kenčia tiek vyrai, tiek moterys. Tik tai padarę galėsime žengti tolimesnius žingsnius link geresnės, tobulesnės visuomenės, kurios nariai/narės jausis gerai.
Regimumas
Nesivadovaukim tik tuo, kas yra parašyta popieriuje. Žinai, kad SSRS konstitucijoje irgi buvo įtvirtina lyčių lygybė bei moterų emancipacija? O jos iš tiesų nė kvapo negalėjai rasti. Moterys ėjo, dirbo, dar jeigu buvo pasišventusi komunistinei sistemai, turėjo nemenkų galimybių užimti aukštas pareigas, kažkur bet kur. Tačiau grįžus namo privalėjo atidirbti dar vieną, pilną etatą: iššluoti, išplauti, paguldyti, užmigdyti, pagaminti, tada vėl išplauti, išskalbti, būti gera žmona, spėti pasimylėti su vyru ir visa nusistekenus dar ir gražiai atrodyti, kol sofos patriarchas žiūrėjo per teliką, ką rodo sovietinė televizija apie sugandintus vakarus, laikant šaltą alų rankoje.
Tad, ką aš noriu pasakyti? Tai, kad tai, kas išspausdinta ant visokių popieriukų apie lyčių lygybę dar nėra absoliuti tiesa, juolab, kad matome aiškiai, jog gaisrininkai – tik vyrai, slaugos darbuotojos – dauguma moterų. O išgirdus, kad moteris gaisrininkė arba vyras – slaugytojas, veidą perkreipiame 180 laipsnių ir nesugebame atkreipti sulinkusio veido, nes socialiniai lyties konstruktai vis dar veikia mūsų mintis. Todėl šioje vietoje yra svarbus mūsų visų regimumas. Mes negalime užsimerkti ir remtis vien, pavyzdžiui, LR Konstitucija, kuri sako, kad užtikrina lyčių lygybę. Labai džiaugiuosi, kad mūsų Konstitucija turi 29 straipsnį, kuriame yra teigiama, kad negalima varžyti žmogaus teisių ar teikti privilegijų dėl jo lyties. Tai yra mums akivaizdus atsispyrimas nuo kurio galim žengti tolimesnius žingsnius, bet ja pasiremiant mes negalim kalbėti apie lyčių lygybės egzistavimą, kai matome akivaizdžią realybę, kurioje dar toli gražu negalime dėti lygybės ženklo tarp lyčių.
Nemažink moterų įdėto indėlio bet kur
Per laiką, gana ilgą laiką, turėčiau pasakyti, tik vyrų nuopelnai buvo išaukštinami. Užtenka pažiūrėti į Lietuvos partizanų istoriją, moterys partizanės taip ir nuskendo vyrų šešėlyje, tad susidarė toks įspūdis, kad moterys nebuvo partizanėmis, mums daugiau žinoma, kad jos ryšininkės, slaugės, medicinos seselės, fotografės, uniformų siuvėjos, valgį gamino (nesumenkinu šių moterų vaidmens, nes partizaninis karas be jų nebūtų taip ilgai išsilaikęs), bet nėjo į mišką su ginklu pašonėje.
O visgi ėjo. Ir su ginklu. Ir gyveno bunkeriuose. Taip, tuose pačiuose, kur ir vyrai glaudėsi slėpdamiesi nuo stribų ir saugumiečių.
Aš, kaip istorijos mokytoja, turiu puikią terpę papasakoti jauniesiems žmonėms, kad buvo moterų kuriančių istoriją ir ne tik Žana d‘Ark ar Emilija Pliaterytė, jų buvo labai daug! Galim lįsti į viduramžius ir iš čia iškapstysiu moteris, kurių nuopelnai ne ką menkesni nei vyrų. Domėtis istorija yra šiaip kieta, o dar jeigu pasidomėsi tomis moterimis, kurios drįso nepritarti sudžiuvusiam kolektyvui ir nuveikė tiek daug, imsi ir įtvirtinsi lyčių lygybę tuoj pat!
Bet indėlis ir nuopelnas nėra tik istorijoje. Gyvename XXI a., kuriame mėgstame tarti tokius neapgalvotus žodžius, kaip virtuvės šefas, bet ne virtuvės šefė, moteris gaminanti – tiesiog šeimininkutė arba virėja. Jeigu vyras nusprendžia imtis tėvystės „atostogų“ (aš tiesiog, na negaliu vadinti to laiko atostogomis, todėl į kabutes šį žodį įkeliu), mes tokį vyrą aukštiname. Nereikia nei moters, nei vyro aukštinti. Tai turėtų būti normalu, vyras gaminasi maistą, nes jam reikia išgyventi, vyras gamina valgį kitiems? Smagu, bet ar tai reikia išdievinti? Arba abu aukštinkime už tai, kad pasiėmė vaiko priežiūros laiką, kad abu gamina valgį. Arba neaukštinkim ir laikykime, kad tai yra normalu.
Nestiprink lyties klišių
Kiek kartų mes patys ir pačios net nepagalvoję ir nepagalvojusios padarėme kažką tokio, kas yra smarkiai stereotipizuota pagal lytį? Aš kalbu net ne apie tą veiksmą kitų atžvilgiu, o savo atžvilgiu. Aš pavyzdžiui, ilgą laiką buvau apsikrovusi indais. Realiai. Pirkdavau labai daug indų, lėkštučių, dubenėlių, puodelių, šakučių, šiuos daiktus savo virtuvėje turėti – pravartu. Bet kai jų per daug, ypatingai kai gyveni viena, kam? Kam man jų tiek daug? O pasirodo, šitaip pagavau save, kad kai pas mane ateina svečias, vaikinas, aš jam norėdavau parodyti, kokia aš puiki šeimininkutė – indais. Skamba juokingai. Turbūt supranti apie kokį stereotipą kalbų, taip? Vėl apie tą maisto gaminimą. Bet vis dar, labai vis dar moterys savo vertę stengiasi įrodyti maisto gaminimu. Absurdas.
Be abejonės, kitų atžvilgiu irgi reikia klausyti ką sakai ir stebėti ką ir kaip darai. Esu kažkada, dar gerokai pradedant mokyti mokinius, keturiolikmečiui atsisakius padėti nešti iš klasės stalus, leptelėjusi, būk tikras vyras ir padėk savo klasės vaikinams tįsti tuos sunkius suolus. Tada buvo pirmas kartas, kada išgirdau save ir ėmiau domėtis lyties klišėmis. Kaip dabar pasakyčiau tam pačiam keturiolikmečiui? Man reikia tavo pagalbos, ar galėtum padėti, visi ir visos kartu išnešim greičiau tuos stalus. Štai šitaip, paprastai imu ir nestiprinu lyties klišių.
Stebėk save, kai kalbi
Komunikuojant yra svarbi tavo kalba. Pamokose klasėje pabrėžiu abi lytis, nes ten tupi ne tik jie, bet ir jos. Tai yra įprotis, kurį praktikuojant išsiugdysi, tik reikia tą daryti. Būna, kad ir aš pamirštu, nieko tokio, svarbu pastangos. Tad pasistenk, savo draugų ir draugių kompanijoje, darbe ar dar bet kur pabrėžti abi lytis, jeigu kompanijoje yra ir moterys, ir vyrai. Lietuvių kalba yra nuostabi, bet mes ją vartojame skurdžiai, liežuvio tikrai nesusilaužysi įvardijant abi lytis, sakau iš patirties.
Ir taip dažnai gyvename autopilotu, nesusimąstant nei kaip elgiamės, nei kaip kalbame, nei ką kalbame. Tą autopilotą vertėtų išjungti ir imti gyventi be jo, todėl šio autopiloto metafora tiktų ir kalbai. Na, nes reikia pagalvoti ką ir kaip kalbi.
Žinoma, vien kalba mes neįtvirtinsim lyčių lygybės, tačiau taip parodom, jog mums rūpi ir žengiam tolimesnius žingsnius link tos lygybės.
Taigi, tikiuosi, kad šie penki patarimai buvo naudingi, o svarbiausia, kad imsi juos į pašonę ir praktikuosi. Lyčių lygybę įtvirtinsim pradedant nuo savęs, kai patys ir pačios patikėsime, kad tokia egzistuoti iš tikrųjų gali.
Sekite Mariją Instagram.