O gal niekada taip ir nebuvau atradus savęs? Bijome būti vienatvėje, nes jaučiamės vieniši, o vienišumas iš tiesų, pripažinkim, gali skaudinti. Aš nekalbu apie tą vienišumą, kai žmonės visai jokio artimo šalia neturi. Aš kalbu apie vienišumą nebūnant santykiuose su kažkuo.
Ypatingai vieniši ir vienišos jaučiamės po skyrybų, toji vienatvė gali nuvesti klaidingu keliu – į dar vienus ištižusius santykius. Man taip nutiko ir noriu papasakoti savo istoriją.
Atsukus laiką atgal, kai man buvo 18 metų, aš pirmą kartą rimtai įsimylėjau. Įsimylėjau vaikiną, kurio tuo metu visos panos Naujoj Akmenėj norėjo ir aš nukonkuravau visas merginas, kurios jo troško. Nes eina sau, buvo (gal ir yra?) gražus bernas. Mano meilė nebuvo be atsako, įsimylėjom abu iki ausų ir tokia meilė truko apie trejus metus. Išsiskyrėm, kai man buvo 21-eri. Ir nuo to laiko aš niekada nebuvau viena iki pat 29-erių metų. Vis tai trumpalaikėse, tai ilgalaikėse draugystėse. Bėda ta, kad po vienų skyrybų tuoj pat ieškodavau kitos draugystės, šitaip aš bėgau nuo susitikimo su vienatve ir vienišumu. Dabar, paskutinį kartą kai skyriausi dariau tą patį, tik būdama pasimatyme su vaikinu, atėjo mintis: eina sau, jaučiuosi visiškai vieniša net ir būnant su vaikinu, kuris man rodo dėmesį, domisi manimi, o aš suvokiu, jog neturiu ką jam papasakoti, aš net nenoriu jam nieko pasakoti. Tuokart grįžus namo sau pasakiau, aš turiu išbūti vienatvėje su vienišumu.
Tik kaip nebijoti būti vienišai? Išbūti. Vienintelis kelias yra susitikti su vienišumu ir išbūti. Vienatvė nebūtinai turi surišti kojas ir rankas. Turbūt baisiausia vienišumo dalis yra noras sugrįžti vėl į tuos pačius toksiškus santykius, taip veikia tas vienišumas, matyt. Tačiau tai yra greitas sprendimas, kuris duos greitą rezultatą, o pasekmės bus ilgalaikės – dar didesnis vienišumas, kuris gali smogti dvigubai smarkiau nei prieš tai.
Apsisprendžiau būti viena ir pažinti save, nes turiu pripažinti skaudžią tiesą, per 29-erius metus aš taip ir nesusipažinau su savimi, mat visus šiuos metus, save atiduodavau kažkam kitam ir nei kiek savęs nepalikdavau sau. Kažkada perskaičiau žurnale, kad tik nutilęs išgirsi save. Taip ir nutilau, taip ir apsiraminau, taip apsisprendžiau daugiau mylėti, daugiau mylėti save. Ir ne, tai nereiškia savęs sudievinimą ar savanaudiškumą. Aš tik noriu pamatyti save ir išsiaiškinti apie ką aš.
Kaip tik skaitau Senekos „Laiškai Liucijui“, pasiėmiau šią knygą skaityti būtent tuo metu, kai jaučiausi velniškai vieniša ir perskaičiau mintį (matomai atsiųstą iš viršaus):
„Klausi, ką aš pasiekiau. Susidraugavau pats su savimi. Pasiekė jis daug: niekada nebebus vienišas.“
Mano galva, tai yra pagrindinis vaistas nuo vienišumo – pažinti ir susidraugauti su savimi, nes juk iš tiesų, būtent tada, nebesijausi vieniša/s. Juk būtent tada ateina supratimas, jog tu pats/pati pilnai esi atsakinga/s už savo laimę, būtent tada suvoki, kad niekas kitas tavęs nepadarys laimingu.
Psichoterapeutė viename iš paskutiniųjų terapijų, paklausė, Marija, ar tu galvoji, kad kitas tave turi padaryti laimingą? Aš atsistojau nuo kėdės ir išėjau (tik dėl to, kad terapija baigėsi) ir visą kelią kol ėjau namo galvojau apie jos užduotą klausimą. Ar mane gali padaryti kas nors laiminga? Gali, žinoma. Bet tai neįvyks iki tol, kol aš pati savęs nepadarysiu laimingos.
Tas noras, kad mane kažkas kitas padarytų laiminga, aš vadinu – mano liga. Tas pats Seneka sakė, kad laimingi tie ligoniai, kurie pripažino esantys ligoniais.
Todėl ta mintimi besivadovaudama aš einu į priekį, net ir būnant vienatvėje. Nes vienatvė dabar man nebeatrodo tokia baisi, kokia buvo tik ką išsiskyrus ar tada, kada visais įmanomais būdais bėgdavau nuo jos. Su vienatve susitikti reikia, vienatvė gali būti puiki vieta išsiaiškinti apie ką tu esi, kas tu esi, ko tu nori ir ko nenori. Būtent vienatvė man atvėrė dar keletą dalykų, kurių nepastebėdavau arba nekurdavau būdama su kažkuo ir ėmiau suvokti, kad vienatvė šiuo metu yra geriausia kas man galėjo nutikti, kodėl?
1. Vienatvė kuria intymia aplinką, sau
Aš pradėjau vertinti vakarus, vienos pačios vakarus, kai jau rudeniop, įsisuku į savo violetinį pledą su šilta žolelių arbata ir skaitau knygą. Šis jaukumo momentas man yra nepakeičiamas. Žygiuojant iš darbo namo, šypsausi, nes žinau, jog netrukus leisiu vakarą taip, kaip aš susikursiu.
2. Vienatvė atveria kūrybingumą
Būnant vienatvėje rašau geriausius tekstus, kuriais aš pati didžiuojuosi. Mat mano mintys nėra užkištos beprasmybėmis apie kitą žmogų. Bent jau kol kas savo minčių kitam žmogui atiduoti aš negaliu. Mano kūrybingumas net ir ryto puslapiuose liejasi per kraštus. O kūryba yra tai, kas man neša didžiausia džiaugsmą šiame gyvenime.
3. Pagaliau gavau supratimą, kad vienatvė nėra monstras
Kai jaučiamės vieniši dažnai save atrandame baruose, su draugais ar dar viename pasimatyme, tada imame kalbėti apie vienatvę, kad jaučiamės vieniši ir iš to dažnai padarome dar didesnį monstrą nei, kad yra iš tikrųjų. Žiūrėk, dar alkoholio išgeri, na ir prasideda. Aišku, aš nesakau, jog tarp draugų nereikia dalytis, ką jauti, bet noriu pasakyti, kad dažnu atveju hiperbolizuojame būdami su draugais išlenkę vieną kitą taurelę ir tai mums kelia didžiulį nerimą.
4. Vienatvę ir vienišumą patiriame visi!
Ir dėl to, reikėtų sunormalizuoti šį jausmą ir dirbti su juo, o ne bėgti. Bėgimas atveda į dar gilesnę duobę, kurioje galim nusibaigti. Dažnai moterims yra sakoma, būk stipri, nepriklausoma moteris. Jeigu galėčiau suskaičiuoti kartus, kiek man taip yra sakę, dabar pat būčiau milijonierė. Esmė ta, kad mes moterys, bet turbūt ir vyrai, esame užslėptos vienatvės genijai, nes mes jaučiame kaltę ir gėdą, kad taip jaučiamės. Bet, juk ir esame žmonės tam, kad jaustume. Aš esu stipri moteris, bet tuo pačiu jaučiuosi kartais vieniša, kartais ir pasimetusi, nes taip yra normalu jaustis.
5. Vienatvėje gali įvertinti tai ką turi
Na, pripažinkime, būnant poroje esame linkę pamiršti kitus žmones egzistuojančius gyvenime. Aš būnant vienatvėje tapau dėkinga už žmones, kurie yra aplinkui mane. Būtent šie žmonės kantriai klausėsi, kai skundžiausi skyrybomis, būtent jie buvo šalia apsikabinę, kai verkiau rodytųsi be priežasties, būtent jie šalia buvo, kai vėl ėmiau džiaugtis savo buvimu. Todėl dėkoju vienatvei, kad ėmiau kurti meilės bei pasitikėjimo sklidinus santykius su man artimiausiais žmonėmis.
Taigi, jaustis vienišam ir būti vienatvėje nebūtinai yra blogai, jeigu visai užsidarome nuo išorinio pasaulio nėra gerai. Visada sakau, jog radikalumas nėra sprendimas. Jaustis vienišam ir būti vienatvėje yra gerai tavo sielai, tik priklausomai nuo to kaip tu į tai reaguosi. Tad nebėk nuo vienatvės ir vienišumo jausmo, prisimink, ten kur yra didžiausias tavo diskomfortas, taip pat slypi didžiausios galimybės.