Iš tikrųjų, neturint tauraus santykio su savimi, gyvenimas gali imti ir subyrėti tiesiai tau prieš akis. Ir dažnai, kai gyvenimas ima slysti iš po kojų, nesuprantame kas darosi! Dar sakome, juk aš tiek jam daug savęs atidaviau, o jis nevertina, aš tiek rūpinausi juo, o jis štai kaip elgiasi su manimi ir visos kitos girdėtos ir žinomos iki kaulų smegenų aukos pozicijos frazės. Bet gerai pagalvojus, juk tu niekada savimi nepasirūpinai taip, kaip rūpinaisi kitu. Juk tu niekada savęs nedavei sau, tai kaip atidavei kitam. Pripažink, todėl ir gyvenimas ėmė slysti iš po kojų, nes neatsisukai į save tada, kada labiausiai to reikėjo.
Taigi, šis tekstas apie santykį su savimi pačiu arba apie meilę sau.
Kas yra meilė sau?
Tai yra absoliutus savęs priėmimas ne tik prieš save, bet ir prieš kitus. Pabrėžiu prieš kitus, nes šioje vietoje dažnai mindžikuojame vietoje. Kai nuolatos pritariame kitų nuomonei, kai juokiamės su visais kartu, nors viduje suvoki, kad juokelis tau žavesio nekelia, kai sakome „taip“, nors tikrai jaučiame, kad reikėtų sakyti „ne“, ir pan. Toks elgesys nėra savęs priėmimas. Šioje vietoje turiu perspėti, savęs priėmimas kaip meilės sau išraiška nėra lengvas procesas ir jis neįvyks čia ir dabar. Žinau ir puikiai suprantu, kad to norisi, bet taip nebus. Jeigu tikiesi, jog perskaičius šį tekstą staiga pamilsi save, taip irgi nenutiks. Bet nesustok ties šia vieta skaityti, noriu tave įkvėpti pokyčiams.
Lankydama psichoterapiją, ėmiau mokytis priimti save ir man pavyksta, bet kol kas tik prieš pačią save. Prieš kitus parodyti tikrąją save, kartais dar baiminuosi.
Noriu papasakoti istoriją.
Intensyviai ėmiau bendrauti su vaikinu, kuris toks geras, toks pozityvus, toks besirūpinantis, kad mane vemt vertė, kaip jis mane erzino! Apie tai papasakojau psichoterapeutei ir jai pasakiau, na va, toks geras, toks pozityvus, toks besirūpinantis ir aš negebu jo prisijaukinti prie savęs, o dar ir jis erzina, nes savinasi mane. Ar su manimi kas negerai? Turbūt ir tu tą patį pagalvojai, Marija, kas su tavimi negerai. Ir žinai, neteisiu tavęs už tokį užmanymą.
Žinai ką man atsakė psichoterapeutė? Marija, mosikuoju raudona vėliava! Šis vaikinas tave erzina, nes:
a) tu jam to paties suteikti negali, ką jis tau siūlo. Ir viskas dėl to gerai, nes tu tiesiog kitokia nei jis. Tu suvoki, kad visada pozityvūs būti negalime, tu žinai, kad bet kada rasti jam laiko negalėsi, taip kaip jis tau jo atranda, tu esi pakankamai laisvas žmogus, todėl kai tave ima savintis, tau ima trūkti oro prie tokio žmogaus, dėl to jis taip tave erzina.
b) tu dar nesi priėmus savęs prieš kitus, nes tau atrodo, kad štai toks geras, tavo akimis, vaikinas tau nepatinka ir tu galvoji, kad esi nepakankama.
Todėl raudona vėliava tampa kaip įspėjimas, ar tikrai tu gali eiti į santykius su šiuo vaikinu?
Nesakau, kad tas vaikinas netikęs ar, kad aš laukinė siela, tiesiog, ne mano tipo vyras. O tas erzelis, kuris kilo man bendraujant su juo buvo raudona vėliava, kad būdama su juo aš imu jaustis nepakankama, tarsi su manimi kažkas negerai. Todėl nusprendžiau nutraukti ryšius, nes nebenoriu apsimetinėti prieš kitą žmogų, kad man viskas gerai, kai iš tiesų nėra taip.
Ką norėjau pasakyti šia istorija? Jeigu savęs nepriimi moki didžiulę kainą – savęs nepakankamumą. Pažvelkime į mano istoriją iš kitos pusės. Įsivaizduok, jeigu būčiau sutikus eiti į santykius su tuo vyru, greičiausiai būčiau nuolat kvestionavus save. Juk jis toks geras, toks besirūpinantis, toks pozityvus, o štai aš esu visai kitokia. Nenumaldoma realistė, kuri, jeigu problemą mato, tai ir supranta, kad tai problema ir nebūtinai visada reikia keisti požiūrį. Ir liūdesio aš nebijau, todėl kai sielą griaužia liūdesys aš su juo išbūnu, nesidedu pozityvumo kaukės. Todėl dėl tokio savo realistinio požiūrio ėmiau gėdytis prieš jį. Tai toli gražu nėra savęs priėmimas, todėl ilgainiui būdama su juo ėmiau jaustis sumautai. Greičiausiai, finalas anksčiau ar vėliau būtų buvęs toks pat – nutrūkę santykiai.
Todėl perkratyk bet kokius santykius, kuriuose esi dabar, nebūtinai romantinius, ir paklausk savęs, ar tu juose gali būti visiškai savimi? Galbūt absoliučiai savimi niekada ir nebūsi, tačiau ar gali bent jau neapsimetinėti kažkuo kitu? Jeigu ne, a) mokykis priimti save; b) ar tikrai verta likti tuose santykiuose, kuriuose apsimetinėji (nors tai nebūtinai tik kitų žmonių kaltė)?
Kas iš tiesų yra tikra meilė sau ir kaip atpažinti, tai tu čia myli save ar dar nelabai?
Tau pasidaro daug lengviau priimti sprendimus, nes tu tiksliai žinai ko nori.
Su partneriu/partnere santykiai tvirti ir atviri, nes tu turi tvirtą ir atvirą santykį su savimi.
Tu žinai, kas yra tavo aistra gyvenime ir tu gyveni tuo, net iš to gali uždirbti daug pinigų! Bet ir nebūtinai reikia uždirbti pinigų, nes hobis gali likti hobiu.
Žiūri į veidrodį ir tau laaaabai patinka tas žmogus, kurį matai jame.
Priėmei savo praeitį ir esi taikoje su ja bei jautiesi pozityviai mąstydama apie ateitį.
Tavo gyvenime yra žmonių, kurie tave palaiko, tavo gyvenime yra neįtikėtinai smagių patirčių (kokia smagi patirtis nusimatome kiekvienas sau).
Ir apskritai, tu jautiesi laiminga. Tiesiog! Šis laimės pojūtis, tiesiog būti, yra nepaprasta patirtis. Patyrus šį jausmą, gyvenime nusiraminau!
Ką man daryti, kad pamilčiau save? Amžinasis klausimas.
Tam, kad iš tiesų pradėtum vertinti save, reikės įdirbio ir ne visada gausis skanūs rezultatai. Mat kai ko teks atsisakyti, o kažko atsisakymas gali palikti pūliuojančias žaizdas, kurias reikės išsigydyti pačiai, beje, psichoterapija gali padėti tai padaryti. Tačiau kai žinai stiprų kodėl (šiuo atveju stiprus kodėl tampa, meilė sau), pasiryžti daryti nepatogius sprendimus.
Taigi:
Aiškinkis, ko tu nori iš gyvenimo.
Dažnai mes blaškomės nuo vieno prie kito, neturėdami aiškaus pagrindo po kojomis. Taip nutinka dėl to, kad nežinome ko norime iš savo pačių gyvenimų. Tikiu, kad giliai širdyje žinai, kas gyvenime yra tavo aistra. Gal tai tapyba? Gal tai rašymas? Gal tai maisto gaminimas? Gal tai profesionalus sportas? Aiškinkis, kas tau patinka ir dėl ko tu rytais nori anksti keltis iš lovos.
Kai rašymas tapo mano sielos namais, rytais man tapo lengviau nusimesti šiltą antklodę nuo savęs, nes žinau, jog sėsiu kurti tekstų pačiu geriausiu savo galvai rytiniu laiku bei parašysiu tekstą, kurį kelsiu į fema, o tai reiškia, dalinsiuosi su pasauliu savo mintimis! Aš kartais einu anksčiau miegoti, kad greičiau išmiegočiau naktį ir pradėčiau rašyti! Štai apie kokią aistrą kalbu! FEMA po truputį pradėjo man nešti ir finansinę naudą, o tai dar labiau motyvuoja stengtis. Kas ten žino, gal kažkada išeisiu iš 9-18 val. darbo (jis nėra prastas), nes labai noriu sukurti šį tą savo.
Kaip išsiaiškinti, ko nori? Yra aibės internetinių išteklių, kuriuos klausydama, žiūrėdama bei skaitydama gali rasti kupinai įrankių, kurie padės išsiaiškinti, ko tu nori. Mano rekomendacija – MuchelleB. Jos tinklalapyje rasi nemokamą PDF knygą, kurioje yra užduodami klausimai, padėsiantys išsiaiškinti, kas gyvenime tave veža labiausiai. Be to, ji turi puikų Youtube kanalą, kuriame kalba apie daug naudingų dalykų, kurie leidžia nepasimesti gyvenime!
Įsiklausyk į save ir pabandyk atsakyti sau: kas tau neleidžia judėti į priekį ir verčia jaustis įstrigus?
Gal tai santykiai, kuriems reikia nukirpti bambagyslę? Gal tai nesveika mityba? Gal tai darbas, kuris neleidžia tau reikštis? Tai gali būti bet kas. Tačiau turi būti sąžininga su savimi ir atsakyti į šį klausimą: kas tau neleidžia judėti link meilės sau? Atsakius be melo į šį klausimą, greičiausiai pasijausi sumautai ir bus itin liūdna, nes ateis suvokimas, jog kažką turi paleisti, kažką turi keisti, kad prasidėtų pokyčiai. Tačiau sumautai jausiesi tik pačioje pradžioje, su lyg kiekviena diena, tau pažadu, jausiesi laisvesnė bei turinti jėgų kurti savo gyvenimą. Po skyrybų iš on ir off santykių, į kuriuos buvau per stipriai įsitraukus, skaičiau knygą – Eat. Pray. Love. Rekomenduoju ir ją tau paskaityti, nes Elizabeth Gilbert transformacijoje mačiau save, o tuo metu jos istorija man tapo tvirtu ramsčiu.
Prieš darant pokyčius savo gyvenime, prisimink, tu turi stiprų kodėl – pradėti mylėti save.
Atleisk sau už praeities klaidas.
Praeitį su savimi tempiamės, kaip didžiulį šiukšlių maišą ant nugaros, tas maišas mums niekaip neleidžia atsitiesti ir pradėti eiti tiesiai! Kažkada perskaičiau tokią mintį: „Būtent žavėjimasis praeitimi, užuot ja gyvenus ir išlaisvina asmenybę“. Ir tai yra tiesa, nereikia gyventi praeitimi, nes tai tiesiog neturi prasmės. Padėkok už praeitį, padėkok už praeities klaidas, prisimink, kad praeitis nėra vienintelė tavo tiesa. Tu gyveni tik čia ir dabar, todėl praeitimi žavėkis, dėkok jai, bet negyvenk ja. Nes mes turime tik čia ir dabar.
Iš visų jėgų stenkis priimti save.
Priimk savo kūną. Žiūrėk į veidrodį, tyrinėk save ir šypsokis. Gal tai ir atrodo kvaila, bet juk nieko aplinkui nėra! Nusišypsok ir pasakyk sau, man patinka šis atvaizdas kurį matau veidrodyje!
Pasikarščiavai darbo susitikime ar tarp draugų? Įkvėpk, iškvėpk ir nebausk savęs piktais žodžiais, nes taip būna žmonėms, mes kartais pasikarščiuojame.
Išbrauk iš savo žodyno bet kokius su savęs kritika susijusius žodžius. Nesakau, kad reikia sudievinti save, pamatyti save iš šono ir įvertinti tam tikrą elgesį yra labai sveikintina. Pavyzdžiui, aš turėjau vieną elgesio problemą – itin greitą susierzinimą. Kai atėjau dirbti į mokyklą, aš kartais pratrūkdavau ir pakeldavau balsą prieš vaikus. Žinau, tai nėra idealus elgesys bet kokiam žmogui, o juolab mokytojai. Kai ėmiau stebėti save, suvokiau, kad greitas susierzinimas mane daro nelaimingą ir ėmiau keistis. Labai džiaugiuosi, kad tada į save pažiūrėjau iš šono, nes kai mokiausi susilaikyti ir nesierzinti, mano santykiai su mokiniais tapo nerealūs, dėl ko vėliau man tapo sunku išeiti iš mokyklos. Tačiau toks pokytis įvyko tik tada, kai nustojau save peikti už tai. Skepticizmo sau mes turime daug, per daug, todėl žymiai geriau yra priimti save ir, jeigu kažkas nepatinka viduje, atsitraukti, pastebėti iš šono ir keistis.
Tad pabaigai, noriu pacituoti Mark Manson:
Santykių su savimi pačiu gryninimas turi teigiamą šalutinį rezultatą – geresnius santykius su kitais, o tai leis kitiems žmonėms gryninti santykius, ir taip toliau.
Iš bet kokio kampo žiūrint, santykio su savimi gryninimas išeina tik į naudą. Pasakyk sau dabar pat: aš turiu jėgų kurti savo gyvenimą, aš turiu jėgų pamilti save, net jeigu dešimtą kartą suklupsiu. Aš tikiu tavimi, kad gali!