Perbraukus geltonu markeriu šias mintis, man iškart susišaukė su princesės Dianos ganėtinai liūdna gyvenimo istorija. Mat tik ką nesenai peržiūrėjau serialą The Crown (jei dar nematei, rekomenduoju pažiūrėti), o po praleistų vakarų su šiuo serialu griebiau visus dokumentinius filmus kuriuos tik buvo įmanoma rasti, nes knietėjo sužinoti, kodėl Dianos ir Čarlzo santykiai buvo tokie nykūs, kad net širdį gelia.
Sužinojau, kad Diana paauglystėje nemažai skaitė romanų, kuriuos rašė Barbara Cartland. Juose autorė kūrė princesių istorijas ir žinoma, visos tos istorijos vienodos: princesė buvo nelaiminga iki tol, kol ją išgelbėjo žavusis princas. Arba tiesiog, moteris nelaiminga iki tol, kol jos neišgelbėja koks vyriškis. Na žinote, klasika.
Kai Dianai pasipiršo Čarlzas, ta jauna, aštuoniolikmetė Diana pasijuto taip pat, kaip skaitytuose romanuose – išgelbėta princesė! O iš tiesų, nebuvo jokios pasakos ir toli gražu nešvietė jokiu romanu. Bežiūrėdama visus tuos dokumentinius filmus apie šią neįtikėtino grožio moterį, suvokiau viena, jos savivertė buvo itin menka.
Menka savigarba būdinga pelenės sindromą turinčioms moterims. Joms atrodo akivaizdu, jog jos bus laimingos ir įprasmins save tik būdamos poroje.
Tad, kas yra pelenės kompleksas? Pirmoji, kuri ėmėsi tyrinėti šį sindromą, yra amerikiečių rašytoja bei terapeutė – Collete Dowling, ji parašė knygą „Pelenės kompleksas: moterų paslėpta nepriklausomybės baimė“. Būtent ši psichoterapeutė ir sukūrė šio sindromo apibrėžimą. Dowling sako, kad pelenės kompleksas tai, nesąmoninga moters baimė būti nepriklausomai, kas iš esmės moterį tiesiu keliu veda į disfunkcinius santykius arba, kaip dabar populiaru sakyti – į toksiškus santykius. Kodėl pelenės? Na turbūt aišku, kad tai iš pasakos Pelenė, kuri ten yra vaizduojama, kaip maloni, graži, dėkinga, palaikanti, sunkiai dirbanti, kuri tuo pačiu yra atstumtoji ir užgauliojama kitų moterų. Charakterio aprašymas ties šia vieta dar nesibaigia. Tuo pačiu, Pelenė jausdama, kad yra išnaudojama, iš jos tyčiojamasi, ji buvo nupiešta taip, kad ji pati niekaip neišsigelbės, todėl turi įvykti „tikro vyro“ intervencija į jos gyvenimą ir jis ją turi išgelbėti bei pasirūpinti! Beje, vyras Pelenės istorijoje vaizduojamas irgi taip pat blogai, kaip ir moteris. Mačizmas liejasi per kraštus. Taigi, apibendrinant galiu pasakyti tik viena, pelenės kompleksą sąlygoja baimė, baimė būti nepriklausoma ir prisiimti visą atsakomybę už savo laimę, už savo finansinę padėti, už savo socialinius ryšius. Kitaip tariant, moteris, turinti šį sindromą tampa baimės įkaitė savo pačios gyvenime.
Iliustracijos šaltinis čia
Dar šiek tiek patyrinėkime patį sindromą ir kodėl jis atsirado. Moterys, kaip žinai, buvo gana ilgą laiką priklausomos, 1960-1980 metais, moterys apsiribojo namų ruošos darbais, vaikų auklėjimu ir buvo finansiškai priklausomos nuo vyrų. Tačiau, 90-ieji tuometinei visuomenei pažėrė iššūkių. Taip, tuometinis iššūkis – nepriklausoma, išsilaisvinusi ir išsilavinusi moteris. 90-aisiais iš tikrųjų buvo susirūpinta moterų įgalinimu dirbti, veikti ir užsidirbti. Kodėl tai tapo iššūkiu? Nes patriarchalinės visuomenės galvose įsivyravo painiava, kuri neleido iki galo suprasti, kad taip, moterys gali būti tokios pačios nepriklausomos, todėl ta pati visuomenė laikėsi įsikibusi lyties stereotipų, kurie nesąmoningai (o gal ir sąmoningai?), moterims toliau kišo į galvą priklausomybės nuo dominuojančios figūros (tai yra vyro) idėją, kuris užgimė pelenės komplekso pavidalu.
Iš esmės toji moteris, turinti šį sindromą, joje gyvena mažoji ji, kuriai vis dar reikia mamos ir tėčio, kad ja pasirūpintų, tik, kadangi ji jau didelė, savo žvilgsnį nutaiko į partnerį.
Galite sakyti, kad priklausomybės nebėra tokios, kokia ji buvo anksčiau. Tačiau, moterys turbūt sutiks su manimi, kad taip, mes galime keliauti, uždirbti pinigų, kurti, rašyti ir taip toliau, ir panašiai, bet mums visada alsuoja į nugarą spaudimas apie vyrą ir vaikus. Kas iš esmės ir yra priklausomybė, mes vis dar nesame suvokiamos kaip individai, kurie gali būti su savimi pačia. Galime, bet tik kažkurį laiką. Tas visuomenės spaudimas persismelkia ir į mūsų pasąmonę, kai imame manyti, kad tapsime laimingos tik tuo atveju, kai mūsų gelbėtojas atkeliaus ir paims mūsų gyvenimus į savo kontrolę.
Nesupraskit manęs neteisingai, tai, kad moteris turi tokį kompleksą, ji netampa blogesnė už kitas, nieku gyvu. Tačiau reikia ieškoti priežasčių, kodėl taip nutiko, kad toks kompleksas ėmė rastis. Šioje vietoje turime žvelgti į vaikystę, gali būti, jog vaikystėje ja nebuvo tinkamai pasirūpinta, todėl ji ieško vaikystės partneryje. Pavyzdžiui, vaikystėje nepatirto saugumo, kurį dabar gali suteikti (bet ir nebūtinai) vyras.
Bėda ta, kad vėliau tokiai moteriai kuriant santykius gali apsunkti jos gyvenimas. Kodėl? Nes ji nuolatos stengiasi patenkinti vyro poreikius, josios poreikiai tampa antraverčiais. Tačiau kai tik pajaučia, kad nebepatenkina vyro poreikių, jos narciziškumas ima žlugti ir pereina į aršią saviplaką, kuri taip tik ir naikina jos savastį bei vertę, kaip žmogaus. Jaučiasi menkavertė, o kai savigarbos ir taip buvo maža, ima gyventi savo pačios destruktyvioje aplinkoje. O tai tikrai nedžiugina.
Kaip gelbėtis, paklausite? Geras klausimas.
Pirmiausiai, reikia suvokti viena, tik tu, ir tik tu pati esi atsakinga už savo laimę, tik tu ir tik tu pati esi atsakinga už savo finansus, tik tu ir tik tu pati, esi atsakinga už savo gyvenimą.
Antriausia, prisimink, tu esi vertinga. Tu esi vertinga, kad ir kur dabar bestovėtum. Tu esi vertinga, net jei pėdkelnės suplyšo, kol tu ėjai gatve ir visi aplinkui tai pastebėjo. Tu esi vertinga, jeigu antrą kartą nesumokėjai baudos už ne ten pastatytą automobilį. Tu esi vertinga, kad ir ką dabar vilkėtum. Tu esi vertinga, kad ir ką dabar veiktum. Ir po galais, tu esi vertinga, net ir būdama viena! Nes būdama viena tu gali kurti laimę tik sau! Tai ar tai nenuostabu?
O trečiausia ir ketvirčiausia ir t.t., ateis tada, kada suvoksi iki galo pirmiausią ir antriausią!