Mūsų visuomenė negali priimti pokyčių ir tai yra pernelyg akivaizdu. Tai rodo Gražulio pašokinėjimai pagal dainelę, kurios dainuoti liežuvis neapsiverčia, Didysis šeimos maršas, kuriame gyvatės ir purvini sliekai knibždėte knibžda teigiantys, jog neva kovoja už tradicines šeimos vertybes. Žodžių išpuoliai prieš Tomą Raskevičių neparodo, kad visuomenė yra pasirengusi priimti žmogų, kuris kitokios orientacijos nei jie patys besantys. Žodžiu, tie garsiausiai besireiškiantys tradicinių vertybių gynėjai, kuriuos atviru tekstu pavadinčiau klounais, minėtas vertybes gina neapykanta, priešiškumu bei siūlymu nušauti žmogų. Regis, kad tradicinė vertybė yra tapusi neapykanta kitam žmogui. Tad ar tikrai vertybes ginate?
Jūs turite teisę ginti savo įsitikinimus, akivaizdu, juk gyvename demokratinėje visuomenėje, tačiau turiu pasakyti, jog teks priimti pokyčius, kurie nenumaldomai atkeliauja į mūsų berželių kraštą. Tad ir vertybės išgyvena kaitą. Žmonės pradeda kvestionuoti santuoką ir užduoti klausimus: ar iš tiesų tik santuoka yra šeimai susikurti pagrindas? Žmonės kvestionuoja ir tai, ar tikrai tik vyro ir moters sukurtoje šeimoje vaikas yra saugus? Deja, bet turime tragiškų pavyzdžių ant mūsų žemelės, kuriais buvo įrodyta antraip. Žmonės kvestionuoja ir tradicinių vertybių gynėjų skleidžiamą neapykantą kitam, klausdami, ar žmonės, ginantys vertybes, turi elgtis nepagarbiai su kitais žmonėmis? Ar tradicinė vertybė nėra pagarba kitam žmogui? Visuomenė laisvėja, darosi liberalesnė, nes mūsų sociumas vis daugiau įgauna vidinės laisvės, kuri yra nepaprastai svarbi šių laikų žmogui.
Matote, visuomenės keitėsi visais laikais ir tai buvo ir yra privaloma sąlyga, norint išlaikyti šio pasaulio gyvastį. Jei nesikeistų visuomenės, greičiausiai iki pat šių dienų būtų išlikusi vergija, moterys vis dar negalėtų balsuoti ir kurti savo asmeninių gyvenimų taip, kaip norisi joms ir pan. Todėl visuomenių bei vertybių kaita žmonijai yra būtina vardan mūsų gerovės. Galime žygiuoti per istorijos tarpsnius. Kilus humanizmo vajuj, XV a. Kolumbas patikėjo savo jėgomis galįs keliauti jūromis, kylant vis didesniam pasipriešinimui Katalikų Bažnyčiai, XVI a. kilo reformacija, kuri iš esmės pertvarkė tuometę supuvusią bažnyčią. Prie ko aš linkstu? Visos atėjusios naujos idėjos nenumaldomai pašalino senąsias, nusigyvenusias „vertybes“. Pavyzdžiui, kilus humanizmui ir renesansui, žmonėms gyvenantiems pagal naujuosius įsitikinimus tapo aišku, jog kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis, nepaisant jo kilmės, svarbiausia turėk proto ir prasimuši! Atsibeldus kapitalizmui, feodalizmui nebeliko šansų išgyventi. Iki reformacijos Katalikų Bažnyčia keitėsi į lygiai nieką, tad kilus reformacijos sąjūdžiui, ji greitai suvokė – nesikeisim, mums nėra jokių šansų.
Pakalbėkime apie „tradicinę šeimą“, negi subjaurosiu šį šventos motinos paveikslą? Na pažiūrim.
Šių dienų būvyje esame įsikibę į tradicinę šeimą, tačiau patys nesuprantame ką giname, gerbiamieji. Kai kalba pasisuka apie tradicinę šeimą visada noriu paklausti: o į ką jūs atsiremiate, kai norite apibūdinti tradicinę šeimą ir kodėl galvojate, jog tik tokia šeima yra šventa? Į kokią tradicinę šeimą mes čia lygiuojamės? Į Žemaitės aprašytą? XIX-XX a. pr. šeima, tai ta, kurioje vyras mušdavo moterį, ši turėjo prižiūrėti ne tik vaikus, bet ir savo vyrą, pamaitinti, išplauti, nuvalyti, nurengti, aprengti, seksas ne iš malonumo, o iš dar vieno vaiko pagimdymo. Na ne, purtote galvą, kažkaip modernybės laikams tokia šeima kaip ir nepritinka. Sutinku. Siūlau kitą variantą, gal tai ta šeima, na ta, sovietmetinė? Kai sofos patriarchas laukdavo alaus ir pykdavo ant žmonos kumščiu, jeigu nesugebėdavo „laiku“ atnešti jo. Tuo tarpu, moteris turėjo vėlgi visus kampus laikyti, kelis vaikus išmaitinti, aprengti, namus sutvarkyti atidirbus liaudžiai kokiam nors kolūkyje arba fabrike, bent 8 val. Kas yra ta tradicinė šeima, prašau man, tradicinės šeimos gynėjai, paaiškinkite.
Nes, deja, bet dabar yra akivaizdu, kad tradicinė šeima nebūtinai yra šventas reikalas, kas leidžia manyti, jog ne tradicinė šeima turėtų būti siekiamybė, o žmogaus teisių gynimas – gyventi, kaip jis nori, netrukdant kitam bei darnaus tarpusavio santykio ugdymas. Matote, Lietuvoje 8 iš 10 asmenų patiria smurtą artimoje aplinkoje, 8 yra moterys. Taip, kad tradicinė šeima negarantuoja nieko.
Yra pilna gražių šeimų, sudarytų iš vyro ir moters, tačiau lygiai tokią pačią gražią šeimą gali sukurti vyras su vyru bei moteris su moterimi. Ir tik duok Dieve, jiems kurti tas šeimas. Kurkite, prašau kurkite, nes gal bent taip išvengsime traumuotų vaikų, kurie vaikystėje mato talžomą mamą tėčio. Neabsoliutinu ir nenoriu pasakyti, kad visose šeimose, kurios sudarytos iš vyro ir moters yra prastos, dievaži tikrai ne. Bet statistika rodo, kad būtent tokiose šeimose smurto proveržiai yra dažnesni.
Na gal čia ir pernelyg smarkiai pavariau, gal dar tokiems pokyčiams mūsų berželių kraštas nėra pasiruošęs, vyras su vyras, dar ko, ane? Bet žiūrėkite, jeigu mes kalbame apie tradicinę šeimą, iš vyro ir moters sąjungos, nurašome į paraštes tuos žmones, kurie yra vieniši tėčiai bei vienišos mamos. Tie tradicinių vertybių gynėjai lengva ranka nurašo į paraštes žmones, kurie vos galą su galu sudurdami augina mūsų piliečius. Ar mamos ir vaiko, ar tėčio ir vaiko šeima nėra šeima? Ką jūs kalbate? Na, bet taip nutinka žmonėms, kurie yra siauros pasaulėžiūros ir neturi savyje vidinės laisvės. Būtent tokie žmonės nėra linkę suprasti, kad pasaulis yra įvairus, kupinas įvairių žmonių, kupinas įvairių šeimų ir tik dėl to šis pasaulis yra nuostabus, kuriame, gerbiamieji, turi teisę gyventi visi, tarp jų ir jūs. Tad tradicinių vertybių gynėjai, prašau, pirmiausiai padirbėkite su savo vidine laisve ir tik tada eikite ginti tradicinių vertybių.
Griaukite savo vidinius lūšnynus ir priimkite pokyčius, antraip jums nėra šansų.