Apie Kanadą man anuomet geriausi dalykai buvo trys. Visų pirma, kad kitame krante tose vietose matėsi JAV. Galėdavai iš toli stebėti Amerikos valstijas. Kažkaip romantiška, ar ne? Be to, čia buvo praktinis sumetimas: nuvykti iki ten užėmė visai nedaug. Ir aš tai darydavau – važinėdavau į Ameriką. Į Vašingtono, Oregono valstijas.
Kiti du buvo Britų Kolumbijos gamta ir absoliučiai nesuvokiama japoniško maisto pasiūla. Žmonėms, kurie ten niekada nebuvo, ko gero sunku suvokti, kiek japonų nusėdo ten, Britų Kolumbijoje, ypač – Viktorijoje. Kartais minioje žmonių būdavau kone vienintelė baltoji. Ten susidraugavau su kinu iš Makao, ypač profesionaliu japonų virtuvės šefu, kuris man darė tuno ir Wagyu jautienos degustacijas nuo liesiausio iki riebiausio ir virė ramenus su krabais ir omarais.
Kanadiečių autorės Mary Lawson knygą „Varnų ežeras“ man padovanojo leidykla. Tiesiog išsirinkau iš jų naujienų sąrašo. Skaitinys „Goodreads“ platformoje įvertintas 3,9 žvaigždutėmis, kaip paprastai būna įvertintos ir labai geros, ir labai vidutinės knygos. Tad akivaizdu, kad pastūmėjo mane ne tai. Veikiausiai – aprašymas. Mažas miestelis šiaurinėje Kanadoje, štai, kas mane pastūmėjo.
Daugiavaikės šeimos tėvai sporgstantys iš džiaugsmo, kad pirmasis jų vaikas gavo galimybę mokytis aukštojo mokslo, kas jų miestelyje beveik visai nepasitaiko, išvyksta šiam pirkti lagamino. Deja, jie nebegrįžta, laimę nutraukus lemtingai avarijai.
Vieni lieka keturi vaikai, iš kurių vienas – iš kurių du vyresnieji sūnus užsiima likusių mažesniųjų sesučių globa. Ir kažkaip sukasi. Tenka palaidoti mokslo svajones, nustumti asmeninį gyvenimą ir poreikius, nuolat trūksta pinigų.
O greta vyksta mažo miestelio gyvenimas. Liūdnas, prislėgtas. Greta gyvena neadekvatus vyras, nuolat lupantis savo vaikus. Balansuojantis ant ribos vieną kartą juos užmušti.
Man knyga savo tėkme priminė garsiąją „Kam gieda vėžiai“. Jei jums ji patiko, galimai ir ši prilips. O aš pati mielai ją skaičiau ir perskaičiau ir netgi pajutau ryšį. Bet neišdildoma meilė neįvyko, netrenkė žaibas.
Nesigailiu nė per pirštą perskaičiusi, niekaip negalėčiau pasakyti, kad skaitinys man nepatiko. Bet jei tai būtų vyro ir moters santykiai, sakyčiau „likime draugais“. Tai viena tų knygų, kuriose nelabai kas vyksta, tik gyvenimo tėkmė. Ji rami savo išraiška, bet pasakoja apie vidinius uraganus.
Iš tiesų, šioje knygoje aprašytos begalinės vidinės dramos. Atsimušimai į vidinius blokus, kai gal tikrai nori, bet emociškai – negali ir viskas. Tai labai liūdna knyga, ji gvildena tokias temas, kaip brangiausio žmogaus praradimas vardan to, kas liaudyje vadinama principais.
4 žvaigždutės iš 5. Jei paklius į jūsų rankas, ko gero nesigailėsite įvykus šiam susidūrimui.