Dešimt Princesės būdų, kaip stabdyti laiką
1. Po vandeniu
Pirmą kartą ji tai padarė po vandeniu. Sustabdė kvėpavimą, išsitiesė, neužsimerkė iš baimės, kaip anksčiau, bet pakibo vandens paviršiuje išskėtusi rankas ir kojas, kaip jūros žvaigždė spindulius. Bangos liūliavo, jūros gėrybės apačioje ėjo iš proto, Princesė pirmą kartą nevadovavo niekam, nei savo kūnui, nei mintims, nei povandeniniam pasauliui. Išnyko savo sustojusio laiko kapsulėje. Paskui reikėjo išnerti ir įkvėpti, tada reikėjo išmokti kvėpuoti pro vamzdelį. Vėliau ją bandė pulti Morena Seimo narė (Antras kavos puodelis), ir Princesė pradėjo ieškoti kitų laiko stabdymo būdų.
2. Joga
Vien nusipirkus jogos kilimėlį, madingas kelnes ar juokingas jogos kojinaites nukirpta pirštų dalimi, stebuklai neprasideda. Jie neprasideda ir tuomet, kai pasieki delnais žemę, išmoksti aplinkai, o ypač vyriškai jos daliai negirdėtus asanų pavadinimus Žemyn žiūrintis šuniukas (na, šitas dar girdėtas, būna, oficialioj aplinkoj jį paminėjus jie pradeda reikšmingai šypsotis. O štai, jei reikėtų taip atsistoti, šypsotis jie nustotų po pirmųjų minučių), Kobra (čia jie irgi klysta) Liūtas (labiau juokinga, nei išdidi) Erelis, Kupranugaris, Drugelis ar Taikusis karys. Stebuklai prasideda ne tuomet, kai išmoksti tomis padėtimis kūną sulankstyti. Ir net ne tuomet, Drugelį išlankstai geriausiai iš visų.
Jie prasideda tada, kai išmoksti atlikdama tuos pratimus ramiai, lėtai kvėpuoti. O tikrasis laiko stabdymo stebuklas įvyksta, kai tampa nebesvarbu, kaip Erelį šalia daro kita jogistė, kaip tavo Varliuką vertina jogos mokytoja ir ką apie terasoje ištaisytą Žemyn žiūrintį šuniuką galvoja šito grožio pakerėtas kaimynas balkone.
3. Žalia spalva už lango
Oi, čia tai paprasta. Tiesiog reikia labai daug žalios spalvos aplinkui. Tinka medžiai, krūmai, nepjauta žolė, žalias vanduo, žali mažų namelių stogai tolumoje, o dar geriau – viskas vienoj vietoj. Netinka – žalia per maža suknelė (nėr ko į ją žiūrėt – jei per maža, tai tegul sau kabo, akių nebado ir kankinasi tamsioje vienatvėje su kandimis). Į gyvą žalią spalvą už lango tereikia įsmeigti akis ir žiūrėti iki pažaliavimo. Iki švelnaus, sodraus, sultingo pažaliavimo akyse. O laikas – paukšt ir sustoja.
Ir čia Princesė nori pacituoti vieną fantastišką eilėraštį, kurį gavo dovanų iš Burtininkės. Kai tik jį gavo per savo gimtadienį, iš karto suprato, sužinojo ir kaip sustabdyti laiką, žiūrint į žalumą. Net tuomet, kai spintoje šalia raudono palto kabo raudonas rankinukas. O po jais – trys poros raudonų batelių ir paskutinis užmynęs raudoną šalį, matyt, nukritusį iš viršutinės lentynos, kur buvo sulankstytas šalia raudonos skrybėlės, taip derančios prie jos raudono automobilio. Ir raudonojo kilimo...
...Galėtum per ugnį, per ledą, per upę
parbristi
jei lauktų supynės, kur supa
pavasarį, žiemą ir rudenį,
ir baltą vaikystę..
Galėtum per debesį, vėją, per lietų
atskristi
į mažą trobelę mylėtą,
kur miega vaikystė..
Galėtum save susitikti biržely,
kai žydi lelijos ir akys pražysta,
galėtum raudoną pakeisti į žalią
ir vėl išbučiuoti vaikystę..
Galėtum, tikiu, kad galėtum –
per ugnį, per upę, per lietų...
Jurga Valery
4. Kaitintis saulėje, klausantis savo širdies
Anksčiau Princesė negalėjo pakęsti gulėti saulėkaitoje. Kas per keistas ir erzinantis užsiėmimas?! Guli, nejudi, karšta, nepamiegosi normaliai, nes kieta, nepakalbėsi su gulinčiu šalia, nes keista kalbėtis nežiūrint į akis, paskui tingu keltis, tada moralinės kančios: „Ko aš čia guliu, kai galėčiau daug visokių dalykų nuveikti, laikas eina, kalorijos nedega.“ Bet parudęs kūnas visada gražiau nei pamėlęs, todėl per vasarą Princesė porą kartų atsukdavo saulei savo priekinę ir nugarinę dalį. Po septynias minutes kiekvieną. O gal ir trumpiau, praeitą kartą, kai vertėsi nuo pilvo ant nugaros, kaimynė už tvoros šūktelėjo: „Dar tik penkios minutės praėjo!“ O visi žinom, kaip užtrunka minutės ir sekundės, kai darai ką nors su kančia, iš pareigos arba melsvą keisdama į rusvą. Todėl Princesė sumanė, kaip tas minutes ne prastumti, iškentėti, išstenėti, o sustabdyti ir pasimėgauti.
Reikia tik klausyti savo širdies. Ir klausytis. Gulint ant kieto paviršiaus ir ant pilvo, jei aplinkui niekas neknarkia ir nepjauna žolės, išgirsti, kaip plaka tavo širdis. Dunksi, tuksi, kala, dirba savo nuostabųjį darbą , be kurio nieko nebūtų. Ir kurio niekada negirdėti, o kol neskauda – nekreipi dėmesio. O ji juk niekada nesustoja, todėl verta kelių minučių sustabdyto laiko, kad įsiklausytum į dūžius ir aidą, kurį jie sukelia. Įsivaizduotum ją gražią, raudoną, tobulos formos, aptakią – tokią, kokią piešia vaikai, o ne paveiksliukuose kraujuose besimaudančią rodo medikai. Klausaisi, kaip ji dirba, nepertraukinėji, žaviesi, pradedi jausti pagarbą, dėkingumą, džiaugsmą, ramybę... Na, ir apsivertus ant nugaros nebe taip sunku iškentėti tas kitas septynias minutes.
5. Lėktuve
Laikas tarp „sudie“ ir „labas“ – išlydi, atsisveikini, išjungi telefoną – ir dingsti iš visų žmogiškųjų radarų lauko. Niekas neieškos tavęs nuo kelių valandų iki visos nakties. Pakimbi ore.
Princesei visada atrodo, kad ten ore ir lėktuve ji sužinos kai ką svarbus. Gal pagrindinį atsakymą? Jai rodos, kad ore nutinka koks nors mažas stebuklas. Princesės stebuklas – mažas ir pūkuotas – pažvelgti, kas yra virš debesų. Ir ji kiekvieną kartą nustemba pamačiusi, kad ant jų neįmanoma vaikščioti ir šokinėti. O jei dar debesys ištisai banguoja kaip minkštas ilgų garbanų kilimas, apmaudu, kad niekas nesugalvojo, kaip juo pabėgioti basomis. Tiesą sakant, sugalvojo Princesė. Jei skrenda viena ir prie lango, ji visada, kol lėktuvas kyla, priploja nosį prie stiklo, o lėktuvui prasprūdus pro debesų sluoksnį – basomis mintimis pasileidžia kilimu, kurį iš viršaus apšviečia saulė, kuris atrodo kaip bekraštis sniego laukas, kuriame nėra nė žmogaus ar Dievo ir niekas netrukdo bėgioti... Mažas tarpelis tarp žmonių ir žvaigždžių, kur laikas sustingęs, mintys miega, o basos minčių kojos greitai greitai ir minkštai minkštai bėga.
Taip atrodo tik vaikai ir tie, kurie pirmą kartą strenda lėktuvu. Ir Princesė. Solidūs keliautojai pašaipiai nužvelgia tuos, kurie krykštauja, fotografuoja, garsiai stebisi vaizdais ir kilimais iš arti. Patyrę skrajūnai mieliau varto meniu ir akimis klajoja po prabangius laikrodžius ir prastus, bet gražai nupieštus užkandžius, nei bėgioja debesų kilimais – žemiškas, aiškus užsiėmimas. Nekantriai žvalgosi į laikrodį, kol prieis stiuardesė ir jie galės ką nors užsisakyti. Ir laikas jiems eina.
O tiems, kurie bėgioja debesų kilimais – ne.
Dar vienas įdomus dalykas eksperimentuojant su laiku – laiko juostos. Dalijančios šalis ir žemynus ir sukiojančios laikrodžių rodykles pirmyn–atgal. Princesė nedrįsta ko nors paklausti, kaip visgi taip nutinka, ir kurią minutę šast – ir tu jau ten, kur laikrodžius atsuki visa diena atgal. Arba į priekį.
Jėzau, taigi jau seniai visi keliauja laiku ir niekas normaliai negali Princesei išaiškinti kaip. Visi gali paaiškinti, kas tas Jet lag, kaip jam ruoštis, bet kur dingsta šešios valandos, kai skrendi į Ameriką arba atsiranda papildomos šešios, kai nusileidi Azijoje?
Ir tai nutinka ne palaipsniui, o iš karto lyg spragtelėjus pirštais. Taip taip. Princesė matė. Gilią kai kur naktį, kai kur dieną, kai visi lėktuvo langai buvo užtraukti, Princesės lange buvo plyšelis. Buvo tamsu, nuobodu, visas lėktuvas miegojo. Buvo naktis, ir staiga – bac! – rytas. Be jokios aušros, sklandaus perėjimo iš vidurnakčio – šviesūs vėlyvi pusryčiai. „Taip taip, buvai užsnūdus, paskui vienu metu atidengė visus lėktuvo langus, ir sušvito viskas, kas už langų ir taip buvo šviesu,“ – šaipėsi bendrakeleiviai, kai Princesė jiems papasakojo apie savo atradimą. Bet Princesė tai žino, kad nemiegojo... Ir jos langas buvo uždengtas ne iki galo.
6. Šokti ant stalo
Jei to dar niekada nebandėt – artėjant keturiasdešimtmečiui pats laikas pabandyti. Šampano taurė prieš tai visada praverčia, dvi – visada pagadina reikalą. Skristi nuo stalo kartu su balta mišraine, kotletais, balta suknele ant galvos ir raudonu vynu ant jos – neskoninga. O štai ant ilgo medinio ir tvirto baro, kai elegantiškai užsliuogti ant jo padeda du gražūs baristai, dėvint plėšytus džinsus ir aptemtus marškinėlius – pats tas. Arba ant kokio kito stalo, ant kurio nėra jokių kotletų ir grakščių taurių ir iš apačios į tavo plėšytus džinsus žiūrinčios pakraupusios bobutės.
Princesė prieš liuoktelėdama ant stalo visada pasitikrina ar jis stiprus, stabilus, ar bus šalia, kas prilaikys, ar nėra stiklų ir bobučių. Ir dar – lipant šokti ant stalo reikia visada dėvėti ilgas kelnes. Ir būtų gerai prilaikyti princesiškąjį temperamentą, vadinasi, nekviesti daugiau draugų ir draugių ant stalo. Nes kai Princesė šoka viena – laikas sustoja, ji būna aukštai, stiebiasi dar aukštyn, jau tuoj ir nuskris... Visi aplinkui žavisi, pavydi, nepasiekia. O kai ji prisišaukia draugų ir draugių... Konkurenciją, žavesį tenka dalytis lygiomis dalimis, laiką – irgi.
O kartą net teko dalytis svaigiu skrydžiu žemyn. Mat įkvėpti Princesės šokio ant didelio ąžuolinio stalo du vyrukai stryktelėjo šokti šalia. Per vėlai Princesė prisiminė, kodėl beveik prieš 200 metų, britų kareiviukams pražygiavus Mančesteryje per kabantį tiltą, kariams buvo uždrausta per tiltus žygiuoti koja kojon... Per vėlai.. Tiltas griuvo.
Po trijulės šokio koja kojon griuvo ir ąžuolinis stalas.
Nuo tų laikų kareiviai per tiltus žygiuoja laisvai. Nuo to laiko Princesė ant stalo šoka viena.
7. Bučiuotis
Keistas žmonių ritualas. Princesė tiki, kad ir bučiniai taip pat, kaip juokas, skiria žmogų nuo žvėries. Gal ir esama kokios rūšies gyvuliukų, kurie susipina liežuvėliais, bet Princesė tiki, kad taip daro tik žmonės. Ir paprasti, ir dideli ponai. Ir daug patirties, ir prabangų išsilavinimą turintys. Ir estetai, ir būrai mėšlinais batais. Sakoma, kad tuo metu dirba tūkstančiai raumenų ir raumenukų. Cha, jei tu tikrai bučiuojiesi iš visos širdies, raumenų mankšta tau mažiausiai rūpi.
Princesė vis rečiau mato žmones, kurie bučiuojasi nieko nematydami aplinkui. Stovi susiglaudę savo laike, nesidairo, nesidrovi, ar kas juos pamatys, ką bloga pagalvos. Ir patys nieko negalvoja, tiesiog bučiuojasi ir sukasi vietoje sustingusiame laike. Aplink juos – elektros laukas, neleidžiantis laiko tėkmei, blogiems žodžiams, net lietui prasiskverbti. Princesei patinka matyti tokius žmones, ji visada truputį jiems pavydi, nes pati puikiai pažįsta tą gerą jausmą. Ir tą saldumą.
8. Šokinėti ant batuto
Šokinėti tol, kol pasijunti paukščiu ir kol pradeda pokšėti ausyse. Tada greitai gulti ant pilvo ir pro smulkaus tinklelio filtrą žiūrėti, kas po juo, po batutu. Pavargęs kūnas laikinai sustingsta laike, paaštrėja rega, pro dar virpantį ir įsielektrinusį batuto padą pradeda neįtikėtinai greitai ryškėti vaizdas. Viskas matyti iš labai arti. Paskutinį kartą taip gulėdama žemyn nosimi, po batutu Princesė pamatė keturlapį dobilą. Visą vaikystę jo ieškojo – niekada nebuvo radus. Žinojo – laimę rado, bet neprisiminė, ką su ta laime reikia daryti.
Tai suvalgė tą laimę dėl visa ko.
9. Gulėti ant vandens, sumerkus ausis
Netinka toms, kas bet kokia kaina net ežere ar jūroje stengiasi išsaugoti šukuoseną arba sausą galvą. Tai ne tas pats, kas gulėti su vamzdeliu – tai kitoks laiko stabdymo būdas. Gulėti ant nugaros veidu į viršų ir žiūrėti į debesis. Kvėpuoti lėtai, nemirksėti, pradžioj nugrimzti, o paskui leisti vandeniu ramiai iškelti kūną paviršiun. Ausys turi būti pamerktos kuo giliau vandenyje, kad ant kranto likusio pasaulio garsai ir vandens paviršiaus gyventojai netrukdytų. Jiems laikas lai eina, o Princesė guli taip todėl, kad jis jai sustoja.
Ir tik visai neseniai Princesė sužinojo, kad taip plūduriuoti gali ne visi. Prie jos, išlipusios iš vidury ežero likusios laiko kapsulės, priėjo raumeningas vyrukas, kuris darė visokius salto, apsivertimus (taip Princesė tikrai negalėtų) ir su pavydu paklausė, kaip jai pavyksta taip lengvai plūduriuoti.
Anot jo, mokslas sako, kad yra bent keli procentai žmonių, kuriems tai niekaip nesiseka. Kad ir kaip ramiai jie gulėtų – grimzta žemyn, tik pakaušis liekąs kyšoti. Ir pademonstravo, kaip jo ištreniruotas ir salto paklūstantis kūnas smagiai grimzta. Princesė jau norėjo traukti į paviršių jį už kyšančių plaukų kuokšto, bet vyrukas pats išniro. Ir klausiamai akimis tyrinėjo Princesės kūną, gal koks pelekas iš po maudymosi kostiumėlio kyšo? Niekas ten nekyšojo, bet smalsuoliui, matyt, patiko šitas užsiėmimas ir jis užsibuvo akimis tarp raudonojo maudymosi kostiumėlio viršutinės dalies, todėl Princesė, palinkėjusi jam lengvo grimzdimo, nuplaukė ten, kur vėl sukosi laiko ratai ir laikrodžio ratukai. Ji nusprendė apie savo laiko stabdymo metodiką jam nepasakoti. Nes juk dėl to ir negrimzti, kad sustabdai viską.
10. Gerti iš šilto puodelio
„Vienas puodelis kavos – keturiasdešimt gerų metų“, – rašo instagrame Princesei mados fotografas iš Turkijos, vadinantis save trumpai – Art.
„Tu ką, matai mano knygos pavadinimą?“ – Princesė vos neapverčia kavos puodelio ant kompiuterio, kur daug skaitmenų 40.
„Kokios knygos, vaikeli? Mes turim tokią patarlę apie kavą: vienas puodelis kavos iš tavo rankų – ir aš tavo draugas mažiausiai keturiasdešimčiai metų.“
„Oho, kaip gražu. Ir kaip... į temą“, – rašo jam nustebusi Princesė.
„Laikas mums su tavim kavos“, – ir atsiunčia kvapą gniaužiančią nuotrauką su užfiksuotu vaizdu ir laiku – tykštančiais kavos lašeliais ore, metalinį puodelį statant ant medinės palangės. Nuotraukos fone kažkas žydro, gal jūra, gal dangus, plaikstosi baltos lininės užuolaidos, laikas stovi, kava kvepia, Princesė vaišinasi. Ir tiki, kad delnus šildant šituo puodeliu, sustoja laikas. O ypač jei tau kas nors tą puodelį su meile atneša. Tada gali sustabdyti laiką dviems.
Ir net keturiasdešimt metų tau būna geri...