Vaikus davatkos ir kiti silpnapročiai dar leidžia vadinti daugmaž laisvai, o va moteris turi teisių mažiau, nei mano katės. Moters pavardė turi būti tokia, kokią nustatė žliba senmergė mediniu sijonu iš pelėsinio kalbos kabineto.
Mūsų progresyvios feministės springsta diskutuodamos apie mokslinio feminizmo aspektus Facebook’o forumuose, o iš tiesų taip trūksta paprastų, net ne iki galo feministinių, mažų laisvių. Kad ir laisvės vadintis taip, kaip nori – teisės, kurią turi net mažiausiai išsivysčiusių šalių moterys, neturinčios jokių kitų teisių.
Lietuvoje ištekanti moteris negali pasiimti vyro pavardės tokios, kokia ji yra. Ji net negali pasikeisti pavardės į tokią, kokia jai patinka. Lietuvoje moteris gali tapti šalies Prezidente, bet net ir tuomet ji negali pasirinkti sau tinkamos, netrukdančios pavardės.
Ji, aišku, gali netekėti, jei nepatinka. Bet jei jau teka, turi saugoti ir gerbti didžią valstybinę naudą nešančias priesagas –ienė arba –iuvienė. Nes jei ji pasivadintų tiesiog Pavardeniu, tai, anot Valstybinės Lietuvių kalbos komisijos, baisiausiai išdarkytų lietuvišką tradiciją.
Pasaulyje mašinos tuoj pačios ne tik vairuos, bet ir turbūt turės nuomonę, dirbtinis intelektas jau laimi prieš žmogų Go ir pokerį, žmonija išgyvena taikiausius ir skalsiausius laikus, bet Lietuvoje moterims vis dar nurodoma, kokia turėtų būti jų pavardės galūnė.
Kodėl man atrodo, kad aš turiu turėti teisę pasivadinti nors ir ponia G-taškas? Nežadu, jis ir taip jau gavo daug dėmesio, bet norėčiau gyventi šalyje, kurioje matomos ir sprendžiamos rimtesnės problemos negu archaiškų pavardžių išsaugojimas.
Bukais draudimais visais laikais užsiėmė tie, kurie nieko geriau nesugalvoja. Arba tingi dirbti. Nes juk populiarinti lietuvių kalbą, tapti mėgstama , o ne nekenčiama institucija, reikalautų tikrų pastangų ir darbo. Kada jūs paskutinį kartą esate girdėję ką nors sakant: „Eina sau, ar matei, kaip gerai VLKK padirbėjo?!“. Turbūt, kaip ir aš, – niekada, nes jiems daug maloniau bausti ir drausti.
Kodėl moteris, ištekanti už vyro, turinčio nesugramatintą pavardę (pvz. Fedč), gali ją tokią ir pasilikti, o aš negaliu pasilikti vyro pavardės tokios, kokia ji yra? Kodėl išdarkymu laikoma tikroji vyro pavardė, o niekur pasaulyje nesuprantamų priesagų prisegimas laikomas ne tik norma, bet ir prievole?
Vietoj to, kad VLKK populiarintų kalbą, apgintų savo argumentaciją ir, galbūt, rekomenduotų rinktis tradicinį pavardės variantą, jie tiesiog paima ir nusprendžia, kad ištekėjusi aš privalau nurodyti ir savo statusą, ir savo giminę (taip, galiu pasilikti mergautinę, ačiū, žinau).
Taip, man svarbu turėti paprastą pavardę. Taip, man svarbu turėti tokią pačią pavardę, kaip mano vyras. Be taip branginamų priesagų. Kodėl? Ne VLKK reikalas. Net jeigu tiesiog todėl, kad taip NORIU – kodėl negaliu? Ir tokių kaip aš vien aplink mane – dešimtys. Visos jos sako, kad net nebandė kovoti, nes joms buvo tiesiai šviesiai pasakyta, kad to padaryti Lietuvoje – neįmanoma.
Aš noriu suprasti, kodėl tai, kas didžiojoje pasaulio dalyje – norma, pas mus – baisiausias nusikaltimas. Bandau papasakoti situaciją draugei amerikietei, kurios tėvynainiai jau seniai džiaugiasi teise vadintis nors ir Grėbliu Karučiu. Ji niekaip negali suprasti, kur mano problema. Jai ta tema tiek tolima ir nesuvokiama, lyg man skųstųsi žmogus iš Mozambiko dėl jį varginančios maliarijos. Kaip ir suprantu, kaip ir gaila, bet, na, nežinau, ką tai reiškia. Ji man sako, tai skrisk čia, no problem. Aha, sakau, ačiū, mielai, bet Lietuvoje vis tiek turėsiu tapti –iene, arba mano santuokos tiesiog neregistruos.
Gal tuomet uždrauskime ir nelietuviškus vardus? Leiskime vaikus vadinti tik Gabija, Medeina, Milda? Šitą varnelę man tėvai jau uždėjo, gal galiu paprašyti kiek lankstumo ir gauti tokią pavardę, kokios noriu? Juk lietuvybę jau dievaži kaip saugau savo vardu. Kaip vaiko pavadinimas Adelšoda saugo lietuvybę ir lietuviškąją tradiciją? O aš nenoriu nieko iškraipyti, tiesiog pasiimti vyro pavardę tokią, kokia ji yra. Nes, pavyzdžiui, man asmeniškai, priesaga –ienė ir yra tos pavardės iškraipymas.
O kaip tradiciją saugo leidimas vyro pavardę iškraipyti su galūne –ė? Va šito tai niekaip negaliu suvokti. Aš negaliu būti Pavardenis, bet galiu būti Pavardenė. Nepamenu, kad istorijos vadovėliuose ar Šatrijos Raganos apysakose būčiau skaičiusi apie lietuvaites su tokia tradicine Pavardenės pavarde. Ir jeigu jau prisitaikome šiek tiek, tai gal būkime normalūs iki galo? Kas ir kodėl nusprendė, kad riba brėžiama ties –ė ir jau tikrai ne ties –is ar –as?
VLKK yra organizacija, praradusi bet kokį aktualumą ir svarbą, ir neturi jokios naudingos funkcijos. Ta organizacija turi būti uždaryta, ten dirbantys kurmiai – išvaikyti be teisės įsidarbinti kitur. Tarpinstitucinis ping-pong’as, kurio tiek esu prisižiūrėjusi darbo valstybinėse tarnybose laikais, yra apgailėtinas – metrikacija sako, kad jiems neleidžia VLKK, VLKK sako, kad pavardes reglamentuoja Teisingumo ministerija, pastaroji tikina, kad jie reglamentuoja pagal VLKK rekomendacijas.
O, kaip visi žinome, VLKK niekada negarsėjo sveiku protu ir pasverta argumentacija. Jie yra ta institucija, kuri lietuvių kalbai ir jos reputacijai yra pridariusi daugiausiai žalos. Daugiau nei be diakritinių ženklų rašantys paaugliai, daugiau nei visi anglicizmai ir rusicizmai kartu sudėjus. Šios organizacijos ir jos kultūros turi tiesiog nelikti – jai ne vieta Europos Sąjungos šalyje.
