Būsiu labai nepopuliari, bet išdrįsiu pasakyti – aš manau, darbas pilnu etatu ir kokybiška motinystė yra nesuderinami dalykai. Bet leidžiu sau būti tokia drąsi tik todėl, kad aš visada buvau dirbanti mama.
Visa laimė – žurnalistinis darbas televizijoje, kur dirbau, kai susilaukiau abiejų savo berniukų, yra labai lankstus – man nereikėjo sėdėti ofise ir turėjau visišką laisvę laiko planavimo prasme. Bet prisiminimai dabar atrodo jau net komiški – sėdi estetiškame Stiklių restorane, kalbini vieną žymiausių Lietuvos ponių, interviu asmeniškas, kaip mes sakome, „ekskliuzyvinis“, o viskas, apie ką sugebi galvoti žiūrėdama pašnekovei į akis – ar jau matosi, kaip per mano palaidinę jau teka pienas, nes laikas maitinti mažylį, ar dar nesimato?
Dabar gal tai atrodo kvaila, bet kai susilaukiau pirmagimio, aš labai norėjau, kad gyvenimas nepasikeistų. Kad būčiau tokia pat visiems reikalinga, paklausi darbo rinkoje. Ir aš manau, kad šie jausmai neatsirado iš niekur – tai ir yra tos visuomenėje vyraujančios nuotaikos, kas yra sėkmingas žmogus. Ir namie su vaiku sėdinčios mamos paveikslas su tuo neturi nieko bendra.
Prieš kelias dienas psichologė Ramunė Murauskienė socialiniuose tinkluose leido sau garsiai pamąstyti apie tai, kad kai vaikas serga, jam reikia mamos, o ne auklės. Ir tėvai, vietoj desperatiškų pastangų rasti auklę vaiko ligos atvejams, geriau pasistengtų savo darbus ir gyvenimą sudėlioti taip, kad atsirastų laiko pabūti su vaiku tol, kol jis jaučiasi blogai.
Dar gi Ramunė rekomendavo paskaityti rašytojo ir lektoriaus Dmitrijaus Trockio mintis, kuris teigia, kad šeima turi vieną imunitetą, ir jei vaikas suserga, tai yra ženklas, kad sustoti reikia visiems. Pasak jo, vaikas ir jo sveikata tėra šeimos atmosferos ir joje vykstančių procesų atspindys.
Parašyti šį tekstą mane įkvėpė mamos, kurios pradėjo komentuoti Ramunės mintis. Jos įtūžusios klausė, negi psichologė mano, kad jos specialiai sargdina savo vaikus? Ir apskritai, vaikui reikia ne tik mamos namuose, bet ir lėkštės sriubos ant stalo, kurios nebūtų, jei mama kaskart vaikui susirgus į tą darbą neitų.
Tuomet man ir kilo klausimas – kas atsitiko su mūsų visuomene, kad mes nebeturime laiko su savo mažu karščiuojančiu vaiku praleisti kelių dienų namuose? Ar mes visi tikrai sprendžiame išgyvenimo klausimą? Kodėl laikas su vaiku mums tapo per didele prabanga? Jei tai tiesa, ar galite patikėti, kokie vargetos mes esame?
Kita vertus, iš šių kalbų tik pasijuoktų mama prancūzė, italė ar ispanė – ten motinystės atostogos trunka vos 3 – 9 mėnesius, kaip ir, beje, daugumoje Europos Sąjungos šalių. Ispanijoje visiškai normalu 4 mėnesių kūdikį atiduoti į lopšelį – juk spaudžia paskolos bankui, ir krūva kitokių įsipareigojimų. Mes, lietuvės, iš tiesų turime vienas ilgiausių ir bene dosniausias motinystės atostogas (ilgesnės jos tik Estijoje).
Dirbančios mamos kasdien eina į kompromisą su savo sąžine. Net jei turi namų tvarkytoją, gerą virtuvinį kombainą, o maisto prekes užsisako internetu, būti pakankamai gera mama dažniausiai neišeina. Statistika, kad tėvai savo vaikams skiria tik po 7 minutes kokybiško laiko, skamba kraupiai. Bet mūsų, mamų, realybė tokia ir yra. Kalbu tą iš savo patirties. Netikite? Paskaičiuokime, ponai kurmiai.
Eilinės, mamos diena žemėje. Na, sakykim, mano – auginančios du darželinio amžiaus vaikus. Ryte visi keliamės, ruošiamės į darbus ir darželius – valandėlė ištirspta nepastebėta, apie kokybišką bendravimą nėra nė kalbos. Vaikus pasiimame apie 17 – 17:30. Lekiame namo – parsirandame ne anksčiau 18 val. Mama gamina vakarienę, sumeta skalbti rūbus, aptvarko naminius rakandus. Anksčiausiai 19 val. visa šeima sėdame vakarienės. Valgome ilgokai, tad kokią 20 val. galime jau ir žaidimais užsiimti. Na ką, statome Lego, skaitome, šokame. Tam turime daugiausiai valandą, nes netrukus ateina „labanakt vaikučiai“ laikas ir turime ruoštis į lovas. Daugiausiai valandą! Čia visiems vaikams kartu sudėjus, kiek jų bebūtų.
Ir čia kalbame apie tokią dieną, kuomet mama neturi jokių asmeninių reikalų. Aišku, jei užgraužia sąžinė, ilgainiui mamos stengiasi nebeturėti jokių savo poreikių – štai mano draugė, kuri viena augina dukrą, nebeprisimena kada darėsi manikiūrą – sako: „Gaila žiūrėti į vaiką, kai jis 19h vakaro, visą dieną nebuvęs namuose, dar turi sėdėti grožio salone ir manęs laukti“.
Moralo nebus, patarimų taip pat – aš tik eilinė mama, pati sprendžianti savo sąžinės reikalus. Tačiau labai norėčiau, kad mes visi nustotume vaidinti tai, ko nėra. Tarkime, jei sėkmingi, dirbantys mama su tėčiu vakare pozuoja prie žvaigždžių sienelės, turime suprasti, kad vaikų jie nematys kokią parą, nebent vakarėlis pasibaigtų neįprastai anksti.
Ar reikia dabar visoms mamoms mesti darbus? Turbūt irgi ne, bet pagalvoti apie mažesnį darbo krūvį ir lankstesnį grafiką gal visgi verta? O gal ne tik mamai, gal abiem tėvams?