Kodėl turiu būti smagi, linksma, dieviškai atidi, lanksti ir būtinai nekonfliktiška? Vien todėl, kad esu mama?
Kodėl turiu šypsotis, kodėl negaliu verkti?
Kodėl negaliu supykti, net jei jie vaikai?
Man baisiau tas didelis be positive (būk pozityvus, - DELFI) burbulas, išpūstas, lyg rožinė cukrinė vata ant pagaliuko, į kurią net veidą sumerkus, vis tiek tikro gyvenimo skonio negali atsikąsti.
Dar man nepatinka, kad aplinka ragina būti tokia, kuri visuomet visiems patinka: vaikams, vyrui, giminėms, artimiesiems ir prašalaičiams. Miela, patogi ir ilgaamžė. Dar geriau – vidutiniška pagal vidurkį. Norėčiau pasilikti teisę elgtis ir gyventi taip, kad nuo manęs nusisuktų ir nepritartų didieji autoritetai. Gal net užsidarytų kažkas duris iš kitos pusės, bent kartais!
Noriu išgyventi visokius jausmus. Neslepiant, akivaizdžiai išjausti, net jei pamatytų vaikai. Aš manau, kad jie turi žinoti – mama kartais ašaroja, kartais būna linksma, moka būti pikta (tiek pat svarbu – turėti progų), kartais tyli (kaip vakar), išsiblaškius arba tiesiog išsitaškiusi po darbų.
Neatsakinga? Noriu šiandien būti lengvabūdė! Švilpauti, mėtyti į burną karamelinius popkornus ir neruošti jokių namų darbų.
Susidarė įspūdis, kad pernelyg diktuojama žiniasklaidoje mada būti smagiais. Mandagiais, žaismingais, kūrybiškais ir deimantinės kantrybės. Tokiais sintetinio rūžavumo tėvais, šalia kurių tūpia ryškūs drugeliai, spiečiasi bitės, nes aplink juos juk meilumu ratais pritepta. Būti visuomet gera per sukąstus dantis man neatrodo sveikų santykių pagrindas. Rimtai sakau, noriu išgyventi įvairiausius jausmus, neslėpti jų, o ir savęs vėliau dėl to pernelyg nekaltinti. O net jei ir kaltinti – aš ką, negaliu pabūti, jei norisi, klystanti ir kalta?
Ir, žinote ką, beveik esu įsitikinus, jei šalia savo vyriausių vaikų niekad nebūčiau rovus iš širdgėlos plauko – tikrai mes nebūtumėm dabar tokie viens kitam artimi.
Žinoma, čia tik mano nuomonė, bet tikroji motinos meistrystė tikrai nėra amžinasis buvimas gera. Man motinos aukštumos – būti pačia savimi, supažindinti su pasaulio tikrove vaikus, neatimant iš jų gilaus tikėjimo, kad gyvenimas, nors ir banguotas, yra nuostabiausias nuotykis, koks tik galėjo atsitikti.
Interviu su S. Daukantaite skaitykite ČIA.
Daugiau Sabinos Daukantaitės tekstų skaitykite www.7taskai.lt