– Bet tikrai – jie tokie mažyčiai man atrodo, – panašu, kad teisinaus dėl panaudoto būdvardžio.
– Normalūs namai. Normalios šeimos tokiuose gyvena.
– Bet ne mūsų. Mes gi nenormalūs.
Taip, amžinai man visko negana. Saulės, šilumos ir valandų paroje. Man reikia didelio kavos puodo, daug pieno putų, jūros kalbų ir būtinai saldaus deserto po gerų pietų. Man reikia daug ir ne po truputį, tai jau tikrai. Visko imu bent po kelis – toks įprotis nebūtinai dėl to, kad mūsų šeimoje gausiai…
Man reikia daug žinoti, daug svajoti ir viską išbandyti. Man nepatinka „kaip visi“, aš darau taip, kaip nieks dažniausiai dar nedarė. Jei įsibrendu, tai iki kaklo… Jei myliu – iki debesų.
Aš noriu ilgų plaukų, didelės pievos prie namų, plataus horizonto, kad būtų kur akims ganytis.
Rimtai, man visko reikia daug. Godumas, sakysite? Galbūt. Bet neatrodo jis man toks nuodėmingas, kaip atrodė rašantiesiems Bibliją. Godumas, kaip ir kuklumas, yra sunkiai pamatuojamas ir individualus. Kas vienam kuklu, kitam gali pasirodyti labai įnoringa. Ir atvirkščiai, žinoma. Be to, nebūtinai godumas atima, kaip ir nebūtinai kuklumas dosniai žemę apdalina. Man tikra dorybė yra NORĖTI, neatimant tos galimybės iš kitų norėtojų. Priešingai – dideliais norais galime įkvėpti vieni kitus milžiniškiems darbams.
Milan Kundera herojus sakė, kad nuobodulys yra egzistencijos priešprieša. Manau, kad ir atsisakymas norėti yra žymiai daugiau apie mirtį, nei apie gyvenimą.
Galbūt todėl taip gera žiūrėti į pilna burna valgančius vaikus, srauniai tekantį vandenį ir dirbančius žmones?
Užsinorėjau ilgos vasaros, naujo trumpo lietpalčio, šilto lietaus už lango, kelionės į NY ir kažko saldaus prieš miegą.
O Tu, ar nori?
Daugiau Sabinos tekstų skaitykite www.7taskai.lt.