Žodžiu, čia aš apie save. Man taip buvo vakar, kai atvažiavau viena savaitei į Palangą. Atostogos prasidėjo stresu dėl streso nebuvimo.
Oho, ką teko iškęsti, sunkiai įsivaizdavau, kad taip gali būti. Rodos, galėtum mirkti druskų voniose ir apie nieką negalvoti, bet nemiga kankino labiau nei kada nors. Šiandien jau geriau. Ryte povandeninio masažo srovės išvarė iš kūno įtampą ir grįžau į viešbutį palengvėjusia smegenine. Kai per pusryčius prie kavos gavau desertinio sūrio su spalvotais želė gabaliukais, supratau, kad Dievas tikrai apsigyveno čia, šalia manęs, jūros pakrantėje. Tokį sūrį namuose duodu vaikams, o pati nevalgau, nes jie mėgsta jį dar labiau nei aš.
Karališkas pedikiūras buvo toks prabangus, kad vien dėl jo ryžčiausi dar vienam išbandymui poilsiu. (Jei norėsite, galėsiu duoti Indrės telefoną.) Dabar kaip tikra voverė – visa bėganti, tik uodega graži papūsta. Mano nužiūrėtas suoliukas parke taip ir liko vienišas, nes kažkaip nejauku ant jo prisėsti ir tiesiog sėdėti.
Dieve, kaip sunku būti besiilsinčia karaliene. Noriu namo.
Dija: Tik nejuokauk, koks namo... Gyvenk ir žvenk. Mums ir be tavęs čia visiems gerai!
Inga: Jei esi ten, nebegalvok, kas yra čia. Nėra to, ko nėra.
vandeninesmoterys: Galbūt reikia laiko apsiprasti.
Iš tikrųjų, jau kitą dieną Mona jautėsi daug geriau. Gulėdama masažo kabinete nusprendė, kad būti vienai reikia išmokti, nes tai naudinga mintims ir kūnui. Įdomu, kad būti su savimi tik pradžioje buvo skausminga. Kaip ir masažuojant sustingusį sprandą – maudžia, kol sušyla raumuo ir atsipalaiduoji. Vėliau tai virto prabangiu malonumu, kai smilkiniuose pradeda pulsuoti norai, džiaugsmai ir švelnus namų ilgesys. Vienu metu Mona net išsigando savo naivių troškimų.
Pavyzdžiui, ji užsimanė nusipirkti cukrinės vatos, suspausti ją į kamuolėlį ir suvalgyti eidama gatve. Arba ryte išgerti kavos lovoje, nesikelti net po trečio žadintuvo skambučio, apsivedžioti akis plonu kontūriniu pieštuku, pasipuošti, atidžiai parenkant aksesuarus. Viską darė taip, kaip norėjo. „Naivumas turbūt yra tik tyras tikėjimas, kad pasaulis yra toks, kokį matai ir jauti šią sekundę“ – ketvirtą atostogų dieną Mona užsirašė savo mėlynojo sąsiuvinio paraštėje.
Vieną vakarą, stovėdama Palangos tilto kojūgalyje, Mona įsimylėjo gyvenimą. Įsižiebė stiprus tikėjimas, kad viskas atsitinka tik laiku ir vietoje. Dėsninga, nuobodžiai nuostabu ir lemtinga, kaip kas vakarą skęstantis saulėlydis. Jai norėjosi garsiai šūktelėti savo vardą, apkabinti šalia nuobodžiaujantį žvejį, gal netgi pasikviesti jį vakarienės žvakių šviesoje ir išpasakoti slapčiausius troškimus. Jos neerzino smėlis batuose, grįžusi namo prieš veidrodį ji džiaugėsi savo pablukusia plaukų spalva, išryškėjusiomis strazdanomis ir elegantiška 75A krūtine. Dabar jai atrodė, kad gyvenimas – tai einanti priešakyje tobulybė ir vienintelis būdas jo nepaleisti yra sužavėti jį. Savimi.
Ketvirtą atostogų vakarą subirbė Monos telefonas ir ekrane nušvito Algio žinutė: „Kaip tu?“ Mona atsakė kitaip, nei būtų atsakiusi prieš gerą pusmetį: „Vagiu laiką nuo savo šeimos ir esu tuo patenkinta. Kaip Smiltė?“ Mona nerodė jokio dėmesio vyrui, nes tai, jos nuomone, buvo praeitas etapas. Juk dabar ji išdidi besiskirianti moteris, pasirengusi mylėti save.
Tą patį vakarą poilsiautoja išsipuošė lyg muilo operos žvaigždė ir nusileido keliais aukštais žemiau į viešbučio kavinę. Ten užsisakė taurę brangiausio vyno. Tą patį vakarą, viliodama savo tobulą gyvenimą, netyčia suviliojo to paties viešbučio VIP svečią, atvykusį į kurortą verslo reikalais. Pusamžis žilstelėjęs Vaidas su auksiniu laikrodžiu ir padribusiu pilvuku nė neslėpė, kad yra vedęs savo dviejų suaugusių užsienyje studijuojančių vaikų motiną. Mona jam priskiedė, kad atvyko į pajūrį ieškoti savo pirmosios meilės Benjamino.
Tariamą mylimąjį Mona pavadino tikru vieno bendrakursio vardu ir pavarde. Benjaminas Vėgėlė – toks buvo vardas vaikino, su kuriuo ją siejo ne tik maloniausi studijų laikų prisiminimai. Tais laikais jo tėvas turėjo Vilniuje kelis lombardus, kuriuose prekiavo vogtais, užstatytais ir praskolintais vertingais daiktais. Prieš pat pirmąsias savo vestuves Mona, įkalbėta Benjamino, užstatė viename iš jų savo prosenelės žiedą su žirnio dydžio mėlynuoju safyru ir keliais smulkiais deimantais. Trūko pinigų sutuoktinio dovanai ir vestuvinės suknelės nuomai. Žiedą pilnametystės proga ji buvo gavusi dovanų iš savo močiutės kaip šeimos relikviją ir laimingos moterystės talismaną. Susitarimas dėl užstato ir skolos buvo pa- tvirtintas rašteliu ant permatomo popieriaus bei garbės žodžiais. Keistomis aplinkybėmis žiedas dingo iš lombardo, kai Mona susiruošė jį išpirkti. Kiti mainais siūlomi brangūs papuošalai jai, žinoma, netiko. Tarp jaunutės besilaukiančios pirmagimio Monos ir kursioko Benjamino nuo to laiko tvyrojo nemalonus šaltukas. Mona slėpė žiedo netekimo istoriją nuo artimiausių šeimos moterų ir kiekvieną kartą, kai jai gyvenime nesisekdavo, prisimindavo žiedo su safyru istoriją. Greičiausiai iš pasąmoninių netekčių klodų tą ketvirtadienio vakarą Palangoje Mona ir atkapstė šį vardą savo nebūtam personažui.
Taigi, Mona priskiedė verslininkui Vaidui apie jaunystės meilę, gulintį ligos patale, paralyžiuotą po skaudžios avarijos. Neva ją, pasirengusią net tokiomis aplinkybėmis likti kartu su savo gyvenimo meile, švelniai atstūmė jautrus ir atsakingas Benjaminas. Ji kūrė istoriją neužsikirsdama, sklandžiai, su datomis, vardais ir smulkmenomis. Jai nuo mažens patiko kurti dramas.
Vaidas, klausydamas Monos graudaus pasakojimo, linkčiojo galva, vis kartojo „aš tave suprantu, miela Mona“. Ir pati moteris po pusvalandžio taip įsijautė į vargšo Benjamino atstumtos mylimosios vaidmenį, kad pačiai darėsi graudu ir ilgu to, ko iš tiesų visiškai nebuvo. Mona, išpasakojusi savo sukurtą istoriją, užsisakė dar vieną taurę vyno ir užtilo kaip nelaimingoji Anderseno undinėlė.
Tiesą sakant, ir vyruko Vaido istorija buvo nelabai įtikėtina. Mona, jo klausydama, mintyse svarstė, kad vardas Vaidas į madą Lietuvoje atėjo kiek vėliau, nei gimė vyras, su kuriuo ji tądien atsitiktinai vakarojo viešbučio kavinėje. Visi Vaidai, kuriuos pažinojo, buvo gerokai jaunesni už šį talentingą verslininką. Kad ir kaip būtų, po poros valandų jiedu atsidūrė Monos kambario tarpduryje. Visos dviprasmiškos užuominos liko pirmo aukšto kavinėje. Solidaus amžiaus vyras, galutinai įsijautęs į moters guodėjo vaidmenį, prisimerkė, atsilošė kaip tikras kentauras, drąsiai stumtelėjo kambario duris ir tiesiog pasiūlė:
– Klausyk, tu graži. Vieniša. Aš ištroškęs. Pasidulkinam? Nenuvilsiu.
– Būtų įdomu, bet tikrai neturiu laiko, – Mona negailestingai užgesino vyrui prieš nosį žybtelėjusią vakaro žvaigždę.
Mona pusgirtė valėsi nuo veido makiažo likučius ir juokėsi iš to, kaip banaliai vyras suklydo. Ją, aistringai viliojančią savo gyvenimą, jis palaikė moterimi, norinčia pagirdyti ištroškusį pakeleivį su auksiniu laikrodžiu ant rankos. Gulėdama lovoje ji atsivertė savo mėlynąjį sąsiuvinį. Užsirašė patikusio vyno pavadinimą (...) ir frazę apie moteriško altruizmo paradoksą: „Save turi pripildyti kaip sklidiną vyno taurę. Tik taip vėliau turėsi ką dalyti, neišsidalydama iki pat dugno.“