Patogu, sakote? Tai jau tikrai taip.
Per pasimatymus švedai dažnai neslepia, kad ieško ne romantizuotų meilės santykių, kurie užsibaigs santuoka, o būtent kažko, su kuo jie galės gyventi sambo principu. Vietoj romantinės potekstės, aš čia įžvelgiu šiek tiek išskaičiuotus ketinimus, bet jie nėra blogi. Mano manymu, nei partnerystė, nei santuoka nėra ilgalaikių romantiškų santykių išraiška ar juolab garantija jų ilgaamžiškumui. Tokią aliuziją mums suformavo visi tie matyti romantiniai filmai ir perdėtai romantizuota ir per prievartą brukama saldi kultūra su rožiniais kaspinais ir žvakių šviesa: „Žiūrėkite, meilė, gražu, perspaustas seilėjimasis ir jie gyvens ilgai ir laimingai, amen“. Iš dalies galima kaltinti apie 1920-taisiais išpopuliarėjusius romantinius filmus, kurie stipriai sudievindavo ir romantizuodavo santuoką (beje, romantiniai filmai yra mėgstami ir žiūrimi dėl labai paprastai biologiškai paaiškinamos priežasties – žiūrint juos, išsiskiria prisirišimo ir meilės hormonas oksitocinas, kuris būdingas įsimylėjusioms poros, kūdikiams ir jų motinoms).
Žiedas ant piršto dar negarantuoja, kad vieną dieną nesmogs realybė su sergančiu, klykiančiu kūdikiu ir nemigo naktimis, sugedusia skalbenke ir amžinai nemažėjančių nesulankstytų skalbinių tuntu.
Anksčiau vedybos buvo šaltai apskaičiuojamos ir iš anksto skrupulingai planuojamos partijos. Tuomet santuoka būdavo aljansas, sąjunga. Viduramžiais santuoka figūravo kaip vienintelis legalus būdas praktikuoti seksą, todėl gana greitai buvo palaiminta net krikščionybės. Žinoma, svarbūs buvo ir ekonominiai aspektai. Mergaites ištekindavo vos sulaukus paauglystės, o vaikinai būdavo apie dvidešimties. Žodžiu, legalus seksas su nepilnamečiu.
Šiai laikais, kai sekso galima gauti ir iš kairės ir iš dešinės, o moralinės nuostatos vis laisvėja, pamažu įsišaknija ir kitas gyvenimo būdas – gyvenimas sumetus skudurus, kartais ir aršiai neigiant bet kokią vedybų naudą. Toks gyvenimo būdas Švedijoje populiarus nuo 80-ųjų, o gal ir anksčiau, kada ir įsigaliojo garsusis jämställdhet, lygybė, kai moteris ir vyras šalyje ėmė funkcionuoti kaip lygiavertis ekonominis ir socialinis vienetas.
Žiūrint statistiškai, apie 44 proc. švedų yra vienu ar kitu gyvenimo etapu susituokę. Maždaug 1proc. populiacijos susituokia kasmet. Ši tendencija mažėja. Bet pamirškime skaičius. Papasakosiu, kokias tendencijas per daug metų Švedijoje pastebėjau tarp savo buvusių kolegų ar draugų.
Tuoktis nėra labai populiaru. Aš tai pavadinčiau labiau išskirtiniu įvykių, ypač karjeristų kupiname ir nuolat įsitempusiame Stokholme. Dažniau matai poras, kurios nuo vaikščiojimo į pasimatymus pereina prie vaikino/merginos statuso, o po to mikliai pereina prie jau minėto sambo. Po to pradeda gimdyti vaikus, dažnai ne vieną, kartais net ne du. Ir tik jau tiems vaikams gerokai ūgtelėjus, ima svarstyti apie santuoką. Įtariu, kad toks žingsnis dažnai atsiranda iš nuobodulio ar iš tikėjimo, kad taip išspręs santykiuose atsiradusias problemas.
Švedai, toli gražu, ne kaip lietuviai. Jie neturi patologinio noro pasidemonstruoti prieš gimines, parodyti, kiek daug turi pinigų, kokį socialinį laiptelį užima. Švedai nedreba iš nevaldomo noro užsikrauti sau ant galvos paskolos vestuvių šventei, kad galėtų pasikviesti tetas ir, keldami tostus, srėbti kilogramais baltą mišrainę ar žaisti liaudies žaidimus. Švedai nemiršta iš noro puikuotis, rodytis, girtis, skelbtis, užsiiminėti tuščia ir beprasme panegirika.
Bet, kaip ir visur pasaulyje, yra ir išimčių.
Vidutinis tuokimosi Švedijoje amžius: vyrai tuokiasi maždaug 36-erių, moterys – 34-erių. Lietuvoje vyrai – 30-ties, moterys – 28-erių.
Jeigu Lietuvoje vedusį vyrą pažinsi iš žiedo ant piršto, Švedijoje vyras gali atrodyti kaip visiškas jauniklis, bet bus laimingai ir sėkmingai įsipareigojęs su penkiais vaikais, bet vis tiek neskubės mylimajai pirkti žiedo. Tiksliau, yra didelė tikimybė, kad to nedarys niekada.
Kaip spendžiamos problemos santuokoje? Gana dažnai pasitelkiama profesionali pagalba iš šalies. Švedai gal ne danai, kur kiekvienas turi po asmeninį psichoterapeutą, bet ir ne lietuviai, kuriems (daugeliui) eiti pas psichologą vis dar tabu.
Į profesionalus Švedijoje kreipiamasi dažnai, noriai ir tai nėra traktuojama kaip gėda. Apskritai, psichoterapija (psichologai, psichiatrai) ir jų pagalba nėra taip stipriai stigmatizuojama ir apvilkta tabu šydu, kaip Lietuvoje, kur žmonės verčiau mirs, negu į specialistą kreipsis. Kiekvienas miestas/komuna turi po savo familjerådgivning, šeimos paramos grupę, kuri bent anksčiau buvo prieinama nemokamai, o dabar simboliškai apmokestinta. 75 proc. porų, lankiusių terapiją, santykiai pagerėjo. Norėčiau, kad lietuviai drįstų kreiptis pagalbos, kada jos prireikia.
Kas atsitinka, kai visgi problemų išspręsti nepavyksta? Žinoma, skyrybos, kurios dažnai visomis prasmėmis kainuoja brangiau negu bandymai išlaikyti šeimą. O tada prasideda Varannan vecka liv. Papasakosiu jums apie Skandinavijoje itin paplitusį „kas antros savaitės“ gyvenimo būdą.
Kas antros savaitės principu gyvena apie 90 proc. išsiskyrusių šeimų, tai reiškia, kad vieną savaitę nuo sekmadienio arba pirmadienio vaikai tvarkingai su kuprinėmis ateina pas vieną tėvą, o po to lygiai taip pat tvarkingai po savaitės išeina pas kitą. Tai yra normali praktika ir ji nieko nestebina. Personalas darželiuose ir mokyklose yra išmokytas tvarkytis ir, esant reikalui, palaikyti tokiu principu gyvenančias šeimas. Tai dažniausiai funkcionuoja puikiai ir tai yra, ko gero, geriausia, ką galima išspausti iš santykių po skyrybų. Siūlyčiau identišką sistemą diegti Lietuvoje. Manau, kad Lietuvoje išsiskyrusios motinos dažnai nepelnytai prisiima visą vaikų auginimo naštą sau ant galvos ir, kaip tie plakami herojai ir marytės melnikaitės „budeliai kankinkite mane stipriau“, kankinio bei aukos poziciją.
Kokie apskritai vyrauja santykiai šeimoje? Kiek šaltoki. Tačiau tai nebūtinai yra blogai. Mano nuomone, švedai geba kur kas geriau komunikuoti tarpusavyje ir daryti tai neutraliai, o kartais gal net subtiliai. Prie to prisideda visuotinis lygiateisiškumas, jämställdhet, skandinaviška vertybių sistema, teigianti, kad tiek vyrams, tiek moterims priklauso tos pačios teisės, tos pačios galimybės ir tie patys įsipareigojimai. Čia traktuojama, kad abu partneriai yra lygiaverčiai problemų sprendėjai. Moteris nėra sumenkinama, ji nėra patronizuojama, arba verčiama jaustis esanti ant žemesnės pakopos nei vyras. Viso to kaina – moters gležnumas, trapumas ar silpnumas. Tokių dalykų nėra arba yra tik maišytose atvykėlių šeimose. Geriau būtų, kad moteris šitų savo genetiškai indikuotų savybių nedemonstruotų ir būtų labiau kaip Margaret Thatcher: šaltanervė karinga lyderė. Manau, kad tai yra gerai, nes ugdomi nauji įgūdžiai ir patirtys.
Taip pat manau, kad moterys Lietuvoje yra išmokusios labai ydingo įpročio dažnai arba nuolatos demonstruoti bejėgiškumą, silpnumą, o kartais ir kvailumą, nes taip „moteriškiau” ir „žaviau”. Švedijoje nėra tarp moterų populiarus dejavimas, aukos sindromas, nuolatinis aukojimasis („aš vakarienę gaminau, vaikus po būrelius vežiojau, namus tvarkiau, o tu išvis nieko nedarai”). Tiesą sakant, manau, kad atvežus čia neparuoštą ir neadaptuotą lietuvaitę ir ištekinus už švedo, ji net nelabai veikti turėtų ką – ją imtų milžiniškas diskomfortas, kad į ją žiūrima taip pat, kaip ir į vyrą, ją nervintų, kad ji negali užsikrauti sau ant galvos visos buities ir kitų rūpesčių ir kad po to ji negali niekam apie tai skųstis. Be to, yra didelė tikimybė, kad švedas tokio mąstymo lietuvaite tiesiog nesusidomės, nes jis nemokės prie jos prieiti ir su ja komunikuoti, jokiais lygmenimis. Švedai yra pratę prie lygiaverčių santykių, lygiavertės sąjungos, kuri neparemta lytimi, užimamomis pareigomis ar uždirbamais pinigais.
Kalbant apie pareigas. Paanalizuokime kitą variantą: lietuvė karjeristė, sušvedėjusi, ir adaptavusis prie skandinaviškos kultūros, kaip jai sektųsi Lietuvoje? Manau, kad gana prastai. Lietuvoje vyrai dažnai prakaitą nuo kaktos šluostosi išgirdę moters karjeros pasiekimus arba kokį ji gyvenimo būdą gyvena ir gana nedviprasmiškai ir beveik tiesiogiai komunikuoja, kad ar iš vadovės ar karjeristės, sėkmingos ar ne, jie iš moters vakare tikisi dubens kotletų ir kad viskas būtų sutvarkyta. O dar – kad iš karjeristės ir namų šeimininkės moteris nanosekundės greičiu ir pagal poreikius – švyst su lazdele – persikūnytų į sekso deivę juodais naktinukais, murkiančią ir laukiančią jo lovoje.
Švedijoje to visiškai nėra. Aš save laikau gana neprastų rezultatų pasiekusia kajeriste. Esu sėkminga, ir mano ribos čia yra absoliučiai gerbiamos. Iš manęs nėra tikimasi persikūnyti į namų šeimininkę, man nėra baksnojama ar priekaištaujama, kad gal geriau nedirbčiau, o eičiau indų išplauti arba blynų iškepti. Aš čia jaučiu pagarbą, dažnai atvirą žavėjimąsi, kas yra malonu ir paglosto ego. Dėl to – ir dar daug kitų aspektų, Švedija man atrodo kaip absoliuti gėrio šalis, kur gali aplinką susikurti tokią, kokią tik pageidauji pats ir gyventi savo svajonių gyvenimą.