Nes žaizdos gyja, tik dar nesinori naujame savo gyvenime viešai kalbėti apie psichopatą, nuo kurio bėgo. Ir dar nejaučia, kad pabėgo. Iš pradžių man jos gyvenimas atrodė toks, kokį gyvena daugelis. Na, pykstasi, nesutaria, visaip būna. Bet kuo daugiau kalbėjomės, tuo mažiau supratau, kaip žmonės tai ištveria.
– Tai ir neištvėriau. Po šešerių metų. Nežinau, man jų buvo gana. Nors dabar suprantu, kad būtų užtekę pusmečio. Tik tada nesupratau daug ko.
– Net nežinau, ko tavęs klausti ir kaip klausti.
– Žmonės yra žvėrys. Ir mes gyvename tarp žvėrių. Aš niekada taip negalvojau, bet įsitikinau. Mano jaunesniojo vaiko tėvas buvo toks žvėris – niekas negalėtų pagalvoti, kad jis psichopatas.
– Man neteko susidurti su žmonėmis, kuriems lengvai galėčiau tokį psichinį sutrikimą priklijuoti. Diagnozuoti juos – psichiatrų darbas. Tu garantuota dėl diagnozės? Papasakok, kokie tie žmonės?
– Sunku pasakyti, daryti išvadas, aš tik vieną tokį psichopatą mačiau. Bet tai ne mano, čia psichiatrės išvada. Ištekėjau, išsiskyriau. Likau su sūnumi. Paskui, kai jau sutikau jį, labai norėjau, kad dabar jau laimingai. Iki gyvenimo galo. Skaičiau knygas, visokių patarimų klausiau kaip čia būti gera moterimi tam vyrui. Nuoširdžiai dabar nekenčiu visų patarėjų ir konsultantų, pilnas internetas tokių bepročių, kurie tik ir aiškina, patarinėja, kokia moteris turi būti, kaip turi rūpintis vyru, kaip jį skatinti, kaip rodyti dėmesį, kaip suprasti, kaip ugdyti moteriškumą – nuo suknelių iki nuolankumo. O kai darai viską, kaip reikia, stengiesi iš visų jėgų ir visada esi kalta, nes viskas negerai, kaip tada? Taip ir gyveni. Ir nebesupranti, nei su kuo gyveni, nei kas esi pati.
– Bet kai susipažinot, juk taip nebuvo?
– Oi ne. Svajonė. Negalėjau patikėti, kaip viskas buvo gerai. Per gerai, dabar galiu pasakyti. Atrodė, kad sutikau žmogų, kuris supranta, turim daug bendro, kosmosas. Skraidžiau. Tikrai, negaliu sakyti, ir rūpestingas, ir dėmesingas, švelnus iš pradžių buvo, o paskui kai santykiai nusistovėjo – prasidėjo. Aišku, buvo dalykų, kurie man kliuvo pradžioje, bet gi visi aplink aiškina „priimk žmogų, koks jis yra, negali pakeisti kito žmogaus, keiskis pati“. Ir keičiausi.
Pati gi žinai, kaip būna, draugėm pasakoji apie kokią nors situaciją (pasikalbam gi apie savus reikalus), pasakai kokią jo frazę, jos šiurpsta, piktinasi, kaip tu taip nutylėjai, kaip galima tai toleruoti, o man atrodo, kad tie visi jo pabadymai mano adresu – tiesiog žmogaus ypatybė. Traukia per dantį. Na, toks yra. Aš visada jį gyniau prieš visus. Buvau gera, jautri, empatiška mergina. Ir gavau pamoką. Ir, aišku, kaip čia klausysi draugių, šeimos. Visi sakė – „tau tikrai to nereikia“, o aš kaip visiška beprotė sakiau „jūs nieko nesupranat – jis iš tikrųjų ne toks“. Tipo, pavydi svetimos laimės, taip ir šneka. Tik kažkas atsitikdavo, iškart iš jo vienintelė reakcija – visiškas boikotas, nekalbėjimas. O man svarbu, bandau aiškintis, o jis man: „ Tu ką, nesupranti, dūra?“. Ok, suprantu, kad kažką negerai padariau. Ką negerai? Kas negerai, nežinau. Kitą kartą nedarau taip, darau kitaip. Vis tiek negerai. Paskui supratau, yra gerieji laikotarpiai, yra blogieji. Ir niekada nežinai, kada prasideda tas blogas.
– Kaip suprantu draugavai, paskui ir gyvenai su vienu, bet lyg su dviem skirtingais vyrais?
– Būtent. Jis toks fainas, ramus, linksmas, darbe jį mėgsta, su draugais irgi nerealus, paslaugus. Maniškis buvo bendraujantis. Feisbuke ir visur kitur milijonai pažįstamų, oi, merginų ir moterų daugybė, žydėdavo jis tarp jų, net to neslėpė, vis pasigirdavo. Va, matai, populiarus koks, susirašinėja, jam dėmesį rodo, to net neslėpdavo, o aš, matai, pasirinkau tave. Nu, pasisekė man. Kai dabar pagalvoju, geriau būtų nepasisekę. Eini namo, o nežinai, kas bus – gera diena jam ar bloga. Vakar dar gerai buvo, šiandien jau ne. Užmušdavo tas nenuoseklumas. Visada nerimas. Tai aš durnė paskutinė, išvadina visokiais žodžiais, išlekia kažkur su mašina, grįžta po valandos ir jau gerutis, sekso jam reikia, glaustosi kaip katinas. Kaip galima taip keist nuotaikas per dieną po kelis kartus? Minų laukas, kaip tas „Windows'ų“ žaidimas.
– Na, bet būna, kad žmonėms bloga nuotaika, nesiseka, suirzę? Aš pati ne visada geros nuotaikos. Su manim irgi sunku. Kam nebūna?
– Čia kitaip. Pirmiausia, kad jo nuotaika bloga, tai ne jo kaltė, o mano. Kad neranda namuose savo meškerės irgi aš kalta, kad oras blogas, kad iš darbo atleido. Aš. Buvo milijonas taisyklių man, su kuo nesusitikinėt, kaip nesirengti, su kuo nebendraut, kaip atrodyt. Tėvai durni, draugės paleistuvės. Po kažkurio laiko supratau, kad likau visai viena. Jam kažkaip sekėsi nuvertinti viską, kas man brangu, svarbu.
Darbe pasisekė, davė didelį projektą, susitvarkiau, pagyrė, ir pinigų dar gavau papildomai, pasakau grįžus, gi norisi pasidalinti, kad pasidžiaugtų, tai sumala į šūdą, „ai, ten tie savo projektai, vaikų darželis, ką tu ten gali padaryt“. Kartais reikėdavo ilgiau padirbėt, visada klausimai, ar koks kolega dirbo irgi tuo metu ir prasidėdavo… Sutiko kažkada po darbo, atvažiavo pasiimti, išėjom kartu su keliais bendradarbiais, užsipuolė, kad per arti vieno stovėjau, kad tas kolega į mane kažkaip kitaip žiūrėjo, žodžiu, ne dirbom mes ten, o seksu užsiiminėjom, o jei ne, tai jau tuoj tuoj... Įrodinėk, ką nori, neįrodysi. Toks jausmas, kad bet kokia smulkmena tiko, kad tik sukelti konfliktą, tada pačiam įsižeisti ir kad liktum kalta. Katinas prišiko ne savo tulike, o koridoriuj – irgi kalta.
– Tu man pasakyk, kaip taip gali būti, kad jautiesi amžinai be kaltės kalta ir vis tiek buvai tuose santykiuose? Buvai ištekėjus, nenorėjai skirtis?
– Ne. Net tada, kai mūsų dukra gimė, nesusituokėm. Gal ir gerai. Lengviau buvo pabėgt, mažiau popierinių reikalų dabar. Tik dėl vaiko alimentų ir susitikimų reikia oficialiai susitarti. Kodėl buvau? Nes kai žinai, kaip faina ir smagu su juo būti, ir vakar dar gerai buvo, o šiandien blogai, galvoji, kad gal ryt bus gerai. Žinai, kad būna gerai. Ir buvo. Kabinausi į tai, kas buvo gerai seniau. Kai buvo blogai, bliaudavau užsidarius vonioj, nes negalėjau verkt prie jo, pasiusdavo dar labiau ašaras pamatęs – dar daugiau man kliūdavo. Ne, žinok, nemušė. Tik nežinau ar čia pliusas. Skydliaukė parėjo, plaukai pradėjo slinkti, sutikau buvusią kolegę, ilgai suko aplink, paskui tiesiai paklausė, ar esu sveika, nes akys liūdnos, veidas pilkas, numečiau 12 kilogramų, lyg labai buvo, ką mest. Dabar jau normaliau atrodau.
– Jis tik namie toks? O kai eidavote į svečius, kompanijose?
– Šiaip prie kitų dažniausiai buvo normalus, bet kartais pramušdavo. Ir gėda buvo, kad kiti girdi, ir jiems nesmagu. Pradžioj dar sau aiškindavau, kad jis gal nenorėjo manęs įskaudint, tiesiog susinervino, nekontroliuoja savęs. Vieną kartą buvom su draugais prie ežero, atvažiavo kita mašina, atrodo, jam pastabą kažkokią pasakė tas vyras, reikėjo girdėt kaip jis tą vargšą žmogų aprėkė, o paskui kaip niekur nieko grįžo ir ramiu balsu tęsė pokalbį. Aš tik dabar suprantu, kiek aš daug toleravau. Man ta normalumo kartelė kilo vis aukščiau. Na, tai, kas kitiems yra kažkas nepriimtina, netoleruojama, man buvo normalu.
– Kaip manai, kodėl tiek ilgai buvai ten, kur nebuvo nei gerai, nei normalu?
– Nes man kartais atrodė, kad čia aš nenormali. Kai išvadindavo psichiškai nesveika, neadekvačia, isterike, pradėjau galvot, gal tikrai tokia esu. Gal aš jį erzinu. Nes jis, tai fainas, man kažkaip galvoj liko, kad jis toks nerealus. Toks, kokio man draugės pavydėjo kažkada. Atrodė, kad dar šiek tiek pasistengsiu ir bus gerai. Jis mane iš tikrųjų supranta, bet kažkas manyje yra tokio, kas jį erzina. Tai aš netikus, o ne jis. O paskui pavargau, nebeturėjau jėgų. Nemiegodavau naktimis, visa sudirgus, šypsojausi per prievartą, neaštrindavau situacijos, nuleisdavau negirdom. Kai reikėjo gulti į ligoninę, labai rūpestingas buvo, užjautė, rūpinosi, bet per penkias dienas nesugebėjo ateiti aplankyti. Vaikai buvo pas tėvus, bent jau tai buvo gerai. Tada va pradėjau galvot, kad jo niekad nebūdavo, kai man buvo blogai. Kažkaip gražiai išsisukdavo – tai darbas, tai reikalai, tai draugo gimtadienis. Kai mano močiutė, su kuria ryšys buvo tikrai stiprus, grįžo namo po ligoninės, išvažiavau jos paslaugyt, po kelių dienų paskambinęs paklausė (reikėjo banke tvarkyt kažkokius reikalus abiems): „Gal jau numirė? Gal gali grįžt? “. Net perliejo kaip karšu vandeniu.
– Ir…?
– Pasikarščiavo, pagalvojau. Bajeris. Nieko nepasakiau, nes bandžiau kalbėt, kaip moko visi mokytojai, ne ką jis blogai daro, o kaip aš jaučiuosi, kaip jis taip daro, kas skaudina. Jis niekad nesureaguodavo. Negirdėdavo. Prašai nesielgt taip, o jis vėl. Kaip kurčias koks. Arba durnas. Arba sakydavo „neknisk man proto“. Apsisukęs vėl taip pat elgdavosi. Visą laiką atrodė, kad kažkas ne taip mūsų santykiuose. Na ne taip ir viskas. Ir nesuprantu, kas ne taip. O ta jo firminė frazė„ Jei ne tu, tai viskas būtų kitaip…“
– Ir tu tuo tikėjai?
– Tikėjau. Dabar žinau, kad jei ne jis, viskas būtų buvę kitaip. Mokausi nekaltint savęs, nes mano kaltė tik ta, kad gyvenau su psichopatu. O jis kaip akmuo. Nieko nejaučia. Jokio jausmo. Jis tik kažką jaučia tada, kai skauda kitam, tada dar labiau pakrapšto per gyvas mėsas. Bet ne gailestį, užuojautą, kaip normalus žmogus, o tiesiog kažką jaučia. Kaifą gal kokį. Ir labai moka elgtis teisingai, kad padarytų įspūdį. Žino, kaip elgtis. Išmokęs manipuliacijos meno, galėtų pamokas duot. Tik geriau nereikia.
– O dabar kaip tu?
– Geriau. Plaukai nebeslenka. Miegu. Save kaip lego susidėliot reiks. Nežinau kiek ilgai. Bet nieko, jau geryn. Tik dar kartais pyktis kyla.
– Kada, dėl ko?
– Kai feisbuke tokioj moterų grupėj užtinku klausimus kitų, kurios kliedi tą patį kaip aš kažkada – „oi, jis geras, tik kai išgeria durnas pasidaro“, „jis geras, bet aš čia kažko kažkaip jam vis neįtinku“. Niekad neįtiksi. NIEKADA. Bėgt reikia, jei nenori nusibaigt. Man pasisekė kad mane buvusi kolegė per jėgą nutempė pas savo brolienę psichiatrę, kai pasiskundžiau, kad nemiegu naktimis jau kelis mėnesius. O ten jie moka išpešt, kas blogai. Papasakojau. Sudėliojo visus taškus. Paaiškėjo – man neatrodė, kad santykiuose kažkas ne taip. Ne taip ir buvo.
Pokalbis buvo daug ilgesnis. Daugelio dalykų čia nėra. Ji prašė neminėt nieko, kas galėtų ją išduot.
„Koks kam skirtumas, kas aš ir kur dirbau, kur gyvenau, koks jo vardas. Tokių kaip aš yra visur. Iš išorės atrodo normali šeima. Gerai, beveik normali. Kaip visos. Ir daug kam atrodo, kad durnelė kažkokia čia įklimpo. Ne durnelė. Su dviem aukštaisiais. Ir kiek laiko man reikėjo suprast viską. Pasakoju tik todėl, kad jei kas nors atpažins panašias situacijas, kokios buvo man, tegul bent pagalvoja, kad ne jos čia kaltos ir eina ieškot pagalbos. Bėga, skiriasi, ką nors daro.“
Visiškas idiotizmas tuos dalykus vadint santykiais, šeima, meile. Čia nei meilė, nei gyvenimas. Mirtis čia. Tu gyveni, bet jau būni numirus.
Gal kažkur netoliese, kokioje nors beveik normalioje jūsų pažįstamų šeimoje dedasi panašūs dalykai, ir toks elgesys ateina iš tėvų, uošvių, sutuoktinių. Deja, suaugę vaikai kartais taip elgiasi su tėvais. Atsargiai pasiūlyk perskaityti. Nepatikės turbūt. Čia ne apie juos. Bet gal?
Daugiau Jolitos tekstų skaitykite www.protoaistros.lt