O štai miestas – jis man asocijavosi su laisve. Ironiška, ar ne? Bet miestas man buvo mano tetos Reginos priežiūros oazė, vieta, kur nėra tėvų taisyklių, tik saldi, nuolaidi tetos priežiūra, apsiribojanti pramogų sugalvojimu. „Faustike, varom gastroliuoti į Laisvę“, – sakydavo mano kaunietė teta. „Va čia tai gyvenimas“, – galvodavau aš. Iki šiol myliu Kauną.
Bet su gamta santykis šiek tiek pradėjo keistis. Ilgus metus vasaromis galėjau nematyti jokio ežerėlio, net miražo. Nereikėjo man miškų, į kalnus kopti nenorėjau. Italija? Taip, ačiū, norėčiau į Romą. Los Andželas? Gerai, gal galime nusigrūsti iki ypatingo pastato su ypatingu knygynu?
Tiesa, būtent JAV mane įveikė. Pribaigė savo gamtos grožiu, kuris priviliojo net ir mano nesusidomėjusią širdį. Stovėjau Oregone ant skardžio, žvelgdama į vandenyną, jaučiau, kaip už nugaros siūbuoja laukinis laukinis miškas, kur ganosi lokučiai, ir pasidaviau. Tačiau gamtos vis dar nesuprantu taip, kaip norėčiau suprasti.
Todėl kai leidykla pasiūlė pasirinkti iš savo naujienų, pamačiusi kanadietės Suzanne Simard knygą „Miško išmintis. Medžių motinos beieškant“, o taip pat patikrinusi Goodreads reitingą ir radusi ten solidžias 4,25 žvaigždutės, leidausi sudominama. Norėjau labiau suprasti gamtą.
Knyga – tai besimaišantys tarpusavyje žymios ekologės asmeninio gyvenimo ir mokslinių, gamtos atradimų pasakojimai. Vienoje pusėje vyksta šeimos dramos, išgyvenimas, mirtys ir gyvenimai, iš kitos – Suzanne Simard pasakoja, kaip įminė miško paslaptį. O tai vyko po truputį. Nuo mažens.
Negali nepastebėti, kaip mokslininkės kelią apsunkina tai, jog ji – moteris, o taip pat, kad laikai, nors viskas vyko vos prieš kelis dešimtmečius, ekologijai dar nedėkingesni nei dabartis. Net ir dabar visokie per klaidą Seime atsiradę mažaraščiai kaišioja pagalius į ratus viskam, kas padėtų užtikrinti didesnę pagarbą gamtai. O anuomet pasaulyje, ypač, kai kalba pasisukdavo apie mišką, kuris juk balso neturi, nei pasisakyti, nei iškaukti savo skriaudų negali, buvo dar daug daug blogiau.
Autorė papasakoja apie miško gyvybės ciklus ir visą miško sistemą. Apie šeimyninius medžių santykius, apie tai, kaip jie tarpusavyje bendrauja, apie tai, kaip padedami po žeme išsiraizgiusių grybų, padeda vienas kitam. Apie tai, kaip medis-mama rūpinasi savo vaikais ir perduoda jam išmintį. Ir tada, nors medžiai savo gyvybiškumu neprimena žmogaus ar gyvūno gyvybiškumo pradedi suvokti, kad augalija yra nuvertinta, pamiršta, atstumtoji Žemės gyvybė, labai jau primenanti mus pačius.
Jei atvirai, seniai kažką skaičiau taip sunkiai. Lėtai, kartais – norėdama prašokti. Turiu prisipažinti, kad labai nepataikiau su laiku: knygą skaičiau tada, kai labiausiai siela norėjo kokio nors lengvo meilės romano. Pliaže, aplinkui šviečiant žydram dangui ir spalvotiems kokteiliams man ji netiko. Ir pykau ant savęs, kodėl nepasilikau jos tinkamesnėms aplinkybėms.
Bet vis tiek duosiu jai 4 žvaigždutės iš 5. Man ji parodė dar nematytą pasaulį. Dabar, eidama mišku, stebiu jį. Ir už tai šiai knygai ačiū. Tai tikrai nėra nei lengviausia, nei literatūrine prasme geriausiai parašyta knyga, bet ji kupina išminties, informacijos, kažko, ko knygoms dažnai pritrūksta. Gal tai ramybė. Jaučiu kažkokį nepaaiškinamą norą, kad daugiau žmonių ją atrastų, net jei knyga mane šiek tiek ir nukamavo.