Ji jautė neapsakomą pasitenkinimą, kai pavykdavo suplakti seną su nauju, vakar girdėtą su šiandien matytu pro virtuvės langą arba atsitiktinį su apmąstytu. Suplakti ir godžiai praryti, kai skonį pajunta ne gomurys, o smegenys. Lyg po užplūdusios kūniškos palaimos bangos, laimės hormono nudilgintu pakaušiu. Monos kūryba buvo permirkusi tuo nesiliaujančiu virsmu ir noru stichiškai sulieti atskirus fragmentus į vis kitokios prasmės visumą.
Lyg į jūrą.
Visumą ji visuomet regėjo mėlyną mėlyną. Jai atrodė, kad visuma yra toks begalinis tolis, kurį gali paimti į rankas ir išskleisti savo mažuose delnuose. Taip ji vaikystėje bandydavo pasidėti ant delno vasaros pilnatį: ištiesdavo ranką į vakaro dangaus mėlynę ir pasimatuodavo delne apskritą šviečiantį mėnulį. Taip troško ji dabar suvokti pasaulio visumą. Taip norėjo dar bent kartą rankomis sugriebti kosminę šviesą. Ji svajojo savo atrastą visumą prispausti prie krūtinės, suptis vienu melancholiškos muzikos ritmu ir niekada nebepaleisti iš glėbio... Tačiau kartu Mona abejojo, ar tikrai tas prasmės, esmės ir visumos atradimas jai būtų naudingas. Juk greičiausiai nusiraminusi nejaustų ir deginančio troškulio sužinoti. Atsipalaiduotų ir nebenorėtų nei atrasti, nei susemti į delną... Galbūt kaip tik atradimų alkis ir maitina moters kūrybiškumą? Niekas negalėjo Monai atsakyti į šį klausimą.
Mona raitėsi lyg balų gyvačiukė savo ūkanotoje kasdienybėje, tačiau nebebijojo veikti. Kaita jai nebeatrodė tokia bauginanti kaip anksčiau, gyvenant poroje. Tuomet, kai užvertusi pavargusias kojas gulinčiam Algiui ant pilvo skaitydavo vakarais knygą, o jis švelniai kutendavo jos padus šiurkščiomis pirštų pagalvėlėmis. Dabar iš kažkur atsirado naujas pliūpsnis drąsos bandyti, klysti, keistis ir be sąžinės graužaties pamiršti tai, kas labai rūpėjo vakar. Galbūt taip atsitiko todėl, kad Mona susidraugavo su laiku – amžina visatos materija, kuri nepaliaujamai kinta sulig kiekviena rašomo teksto raide. Juk niekada neįsibrisi į tą pačią upę tomis pačiomis kojomis.
Balandžio 7
Pastovus nepastovumas
Seniai supratau, kad būnu labai įvairi. Tokia įvairi, kad net nežinau, kuri esu ta tikroji. Būnu romantiška, būnu kieta. Būnu švelni, nuolanki, ambicinga, rami ir vėjuota, tyli, triukšminga ir svajinga... Būnu visokia, ir anksčiau dėl to truputį išgyvendavau. Nes visada norėjau būti grynuolė. Kvepėti visą laiką tuo pačiu salstelėjusiu dusliu kvapu ir turėti savo stilių. Svajojau, kad vaikščiosiu gatvėmis apsiavusi minkštais begarsiais žemakulniais kaip juoda katė. Tačiau kartais jaučiu nenumaldomą norą avėti aukštakulnius. Norėjau mylėti iki grabo lentos. Dabar nebesuprantu, kaip anam vyrui galėjau tai žadėti... Aš maniau, kad iki žilos senatvės turėsiu tas pačias vaikystės drauges, klausysiuosi tos pačios muzikos, kuri buvo įsismelkusi giliai į mano kaulus...
Mane žavi nuoseklumas ir pastovumas. Bet aš pati esu tokia nepastovi!
Gyvenimas kasdien man siūlo vis kitą vaidmenį: vieną dieną būnu linksma pieno baro deivė, kitą – išmintinga strategė, kukli nuodėmklausė, dar kitą – charizmatiška keistuolė, rytoj galbūt būsiu gailestingoji meilės lauko sesuo.
Bet kalba ne apie tai. Noriu parašyti apie šiandieninį atradimą, kad greičiausiai moterys ir turi būti labai įvairios. Nepastovios, vis kitokios. Nes ir gyvenimas labai įvairus. Ir vaikai labai skirtingi, ir orai, ir namai, ir namų kaminai... Moteriškas nepastovumas yra jos nekintanti būsena. Pastovus nepastovumas. Tai yra tobuliausia kada nors sukurta gyvenimo amortizacijos sistema su aukštais kulniukais.
Inga: Strategijai reikalingas nuoseklumas, o taktikai lankstumas.
vandeninesmoterys: Tuomet kas yra mūsų strategija?
Dija: Oi, nežinau. Parduoti. Įtikinti. Atsiduoti?
vandeninesmoterys: Mylėti gyvenimą?
Monai neblogai sekėsi rašyti, tačiau tai buvo tik slapta draugių nuojauta. Apie tinklaraštį niekas nežinojo, išskyrus tris moteris. Mona sakė, kad tinklaraštis yra jos vakarinė malda prigludus prie šaltų vienatvės grindų ir ji nenori, kad kas nors dar jį skaitytų: „Juk skaitantieji tematys mano, klūpančios, atkištus sėdmenis!“ Draugėms ji leido būti greta, nes toks buvo pirminis sumanymas – visoms kartu tapti vandeninėmis moterimis.
Lyg užkastą pakrantės sekretą moterys vakarais atkapstydavo įrašą ir tyliai pasigrožėdavo tuo giliai žibančiu netikėtumu. Draugėms buvo sunku nuspėti, kokią naują temą kaskart atras, nes Monos mintys sunkėsi iš nežinomos gelmės. Pačiai Monai didžiausias atradimas buvo tas, kad minčių ir tekstų klodai neišsenkantys. Beribiai. Kuo daugiau ji rašė, tuo stipriau veržėsi nauji išgyvenimai žodžių junginiais, sakiniais ir pastraipomis. Lyg į gilią pajūrio duobutę besismelkiantis vanduo, kuris su krintančiais drėgno smėlio šlaitais jungiasi į vis didesnį telkinį.
Atrodė, kad metų metus Monos neišliūdėtos nesėkmės, visos prarytos aistros, kadaise nutylėti sapnai, neišlietos ašaros dabar lašėjo raidėmis ir liejosi į kompaktiškus pilkus teksto debesis. Pasirodo, Monos kūrybiškumas irgi niekur nesiruošia išgaruoti. Ji suprato, kad išsisemti tiesiog neįmanoma, nes pats sėmimo veiksmas vandens duobutę vėl akimirksniu pripildo. Jokių užtvankų nebeliko, vien tik jausmų laisvė ir didelis noras susekti savo gyvenimo vingius.