Tos trys minutės gali būti katastrofiškai ir neįmanomai ilgos, tokia ištęstos formos giljotina, arba nepaprastai maloni ir greitai pralekianti patirtis, ir viskas priklauso nuo vyriškio, sėdinčio prieš jus.
Jūs tikriausiai ir nežinojot, bet Stokholmas yra vadinamas Europos pasimatymų sostine, ogi todėl, kad net 47% namų ūkio susideda iš vieno asmens be vaikų.
Kodėl Stokholmas toks vienišių miestas? Čia yra keletas aplinkybių: šiauriečių mentalitetas, kurio metu laikomasi emocinio atstumo – jiems nedrąsu kabinti ar merginti, jie tam dažnai turi būti gerokai nusitašę bare. Švedai, gink dieve, jokiomis aplinkybės neina kalbinti moterų gatvėje (nes tai gali būti palaikyta priekabiavimu), kaip tą daro lietuviai ir jie yra itin rezervuoti. Mane per keliolika metų gatvėje užkalbino vos keletą kartų, nors Lietuvoje tokių kontaktų buvo žymiai daugiau – tai lemia ne patrauklumas, o mentalitetas.
Švedai taip pat labai saugo ir vertina savo individualumą, neprisirišimą, laisvę. Stokholmas – karjeristų miestas, dėl ko šeimas jie kuria vėlai. Prieš daugybę metų, kai dar laukiausi sūnaus, mūsų aukšte po biurą besišvytuodamos nėščiųjų pilvais vaikščiojom trise – aš (man tuo metu buvo dvidešimt penkeri), mano kolegė Jeanette ir mano kolegė Anetta – abiems po 39 m. Šita situacija jums itin gerai atspindi, kada švedų moterys susizgrimba gimdyti vaikus.
Statistika Švedijoje taip pat byloja, kad tik vienas iš keturių ieškančių sau poros antrą pusę randa tik per penkerius metus, todėl viengungystė itin paplitusi.
Negaliu nepaliesti skyrybų temos: Švedijoje išsiskiria net 68% porų. Jūs įsivaizduojat, ką reiškia eiti prie altoriaus žinant, kad yra septyniasdešimties procentų tikimybė išsiskirti? Žiaurūs reikalai.
BBC dar 2016 m. parašė tiriamąjį straipsnį, kuriame Stokholmą vadina vienu vienišiausių šalių ekspatams – skaičiuojama, kad vien Stokholme tokių yra pusė milijono. Būtent dėl to čia pasimatymų programėlės sprogsta nuo vartotojų skaičiaus, o greitieji pasimatymai – nuo norinčiųjų užsiregistruoti. Čia ištįsta eilės, o bilietai dažnai išperkami likus kelioms savaitėms iki reginio (kaina – 30 Eur ir į tą kainą įeina vienas gėrimas bare).
Apie vieną tokį renginį aš jums šiandien ir papasakosiu.
Renginio vieta: Stokholmas, Švedija, „Scandic Malmen“ viešbutis mano mėgstamiausiame miesto rajone Söder, kuriame telkiasi karjeristai, hipsteriai ir maži mieli šuniukai. Laikas: Valentino diena, 19 val vakaro.
Viešbutis net linksta ir dūzgia nuo turistų ir įkaušusių Valentino dieną švenčiančių vietinių gausos – gretimoje salėje vyksta švediškas stand-up šou, kurį nuotrupom girdžiu, tad labai gerai nuteikia.
Atvykstu kiek anksčiau, kad spėčiau prieš renginį įkalti šotą espresso ir tinkamai nusiteikčiau. Atsimenat Jonah Hillą filme „22 Jump Street“ kur jis sako: „I need absolute silence while I get into the character?“ (liet. Man reikia visiškos tylos, kol įsijaučiu į personažą.) Aš irgi taip visada darau prieš užsiimdama atsakingais reikalais, net ir rašydama savo tekstus.
Ateinam, užsiregistruojam sąraše, kad atvykom, mums duoda numeriuką prisiklijuoti ant atlapų, bet aš tą numeriuką užsiklijuoju ant rankos, nes noriu išvengti sunumeruotos nerdės sindromo – „sveiki, aš Aldona“ (aš tikrai neturiu nieko prieš Aldonas). Bare pasiimu gėrimą ir įsikuriu saugiame kampe, iš kurio stebiu aplinką – ji ganėtinai atsipalaidavusi ir maloni, vyrai sutūpę ant baro kėdžių plepa tarpusavy, moterys, daugiausia apsirengusios į akis nekrentančiais megztukais (aš tądien įsispraudžiu į savo klasikinę kovinę juodą mano apvalumus išryškinančią suknelę) ir blausiomis šukuosenomis, šnekučiuojasi tarpusavyje. Tvyro maloni prieblanda, kad vikingams drąsiau būtų.
Visi gauname po brošiūrą su instrukcija, kuriame reikės sužymėti patikusius kandidatus. Viduj pateikta penkiolika sugalvotų klausimų, tuo atveju, jei nebūtų apie ką kalbėti.
Jūs įsivaizduojat, koks tai nesusipratimas – skaityti klausimus iš sąrašo? Keletas klausimų pavyzdžių: „Kokį vieną daiktą pasiimtum į negyvenamą salą? Ką darytum su pinigais, jei laimėtum dešimt milijonų švediškų kronų? Kas yra tavo autoritetai?“ Ir kitos kraupios banalybės.
O dabar peržvelkim įdomesnius kandidatus, su kuriais tą vakarą pabendravau.
Henrikas, raketų mokslininkas – žinot, kai sako: „ne raketų mokslas, čia lengva?“ Šitas, iš pažiūros, tipiškai, kukliai, absoliučiai iš aplinkos neišsiskiriantis nedidukas švedas vadovauja raketų mokslų tyrinėjimams. Kaip jums tai? Šitas faktas skelia per makaulę ir neleidžia nė sekundei pamiršti, kad priešais mane – genijus „itin kuklioje pakuotoje“, taip pat visiškai nepasikėlęs ir atsipalaidavęs. Trumpo pokalbio metu spėju sužinoti, kad jo dukra pereina tranziciją iš dukros į sūnų, greitai aptariam Švedijos pažangumą transžmonių ir LGBTQ+ kontekste ir judam toliau. Šis žmogus darkart patvirtina jau senai žinomą taisyklę neteisti apie knygą iš viršelio, nors, turiu pripažinti, kartais aš taip darau. Atsiprašau.
Dar vienas vyriškis – kalėjimo prižiūrėtojas, kalinių vairuotojas, „beveik policininkas“, kaip pats prisistato. Sužinojus šitą faktą turbūt net atsilošiu iš nuostabos, bet ir įdomu man pasiutusiai, nes man visada patiko detektyvai. Vyrukas, pasirodo, lenkas ir su manim elgiasi ganėtinai familiariai: „gražiai atrodai, mažule“ – „ačiū jums, prižiūrėtojau, beveik policininke“. Pasitikintis savimi, šarmingas ir su ryškiu akcentu, jis moterų publiką plaka bizūnu ir valdo, kaip kad daro alfa patinai. Lenko nepažymiu – man pernelyg dvelkia patriarchatu ir aš jam ne mažulė.
Netrukus prie mano stalo pritūpia egzotiškos išvaizdos augalotas vyriškis ir atsiprašęs atsako į mobiliojo telefono skambutį, taip išnaudodamas dalį mūsų trijų minučių – „Atsiprašau – sūnus skambina, privalau pakelti“ – korta moterims, kurios reaguoja į vyrus – vienišus gerus tėvus, o aš į šitą faktą reaguoju neutraliai.
Jis yra savininkas firmos, kuri turi daug „digging machines“ – suprask, traktorių, bet ką jie su tais traktoriais kasa, aš taip ir nesupratau. „Aš verslą tvarkau daugiausia telefonu, man nereikia eiti į darbą“, giriasi jis ir taip demonstruoja gryną mačizmą, vyriškumą, buvimą hierarchijos viršūnėje. Suprantat, man tokie dalykai nelabai daro įspūdį, ir dar bijau, kad mes intelektualiai greičiausiai gerokai lenkiamės. Traktorių boso nepažymiu. Kitas.
O kitas yra aukštas laibas pagyvenęs patrauklus blondinas – taip skausmingai iš išorės primena mano buvusįjį, kad net pasitrinu akis, ar čia ne jis. Bet kad švedas, apsinešęs tiek, kad mane vienu metu suima nerimas, kad jis užmigs prie stalo, prieš tai skėlęs nosį į stalo kampą.
„Ką dirbate?“ – klausiu jo.
„Gelbsčiu pasaulį“, – atsako tas ore piešdamas kabutes – paprastai taip apie save elgiasi žmonės, neigiantys savo pačių svarbą, o taip pat žemos savivertės.
„Oh?“ – antakius kilsteliu aš.
„Aplinkosauga“, – tarsteli jis, gurkšteli savo alaus, ir po to praktiškai užmiega. Pavandenijusios akys, blausus žvilgsnis – jaunystėj gražuolis, bet kažkas gyvenime nesusidėliojo, dėl ko jis save ėmė reguliariai guosti vienu kitu gėrimu prieš naktį – vertinant išoriškai ir remiantis mano kukliais dedukciniais įgūdžiais – alkoholizmas 10+ metų, drebančios rankos, išsausėjusi, liguistai atrodanti veido oda. Pastebiu jį taip pat kikenant su keletu labai jau vidutinio patrauklumo švedžių, ir jis man nesudaro apie save puikaus vaizdo.
Turbūt nereikia ir sakyti, kad alkoholiko nepažymiu – nesu linkusi sau ieškoti papildomų problemų gyvenime.
Dar vienas, labai savimi patenkintas, išsišiepęs kandidatas – prisistato švedu, bet iš akcento girdžiu, kad visgi labiau ne, negu taip. Vėliau paaiškėja, kad jis iš Tuniso, bet „gimė čia“ – nusiraminkit, taip Stokholme sako labai didelis procentas imigrantų, nes gėdijasi savo kilmės šalies ir tokiu būdu nori pritapti ir įtapti. Pajuokaujam kažką apie serijinius žudikus ir žmogžudystes su kirviu, humoro jausmas jo geras, bet jis man neseksualus nė per gramą, nepažymiu – savo jutimų ir natūros man neperauklėti, jis smagus kaip kaimynas ar draugelis, bet ne romantiškų jausmų recipientas.
Nuolatos susidaužti kumščiais kviečiantis kurdas – vienąkart gerai, bet keliskart per tris minutes jau atrodo nenatūraliai ir perspaustai. Elgiasi ganėtinai džentelmeniškai, nors atrodo irgi kiek įkaušęs. Atsisveikinant išsitraukia paskutinį kozirį ir pabučiuoja man ranką, ir nors jaučiuosi pamaloninta, kurdo nepažymiu – neturiu energijos kumščiuotis po šešiasdešimt ar daugiau kartų per dieną.
Išsitatuiravęs švedas – pilkas kaip žemė ir absoliučiai neįsimenamas. Jį atsimenu tik todėl, kad pasižymiu pastabą apie kiekvieną sutiktą kandidatą. Atsimenu tik jo tatuiruotę, kurią, jis, žinoma, derino prie savo marškinėlių trumpomis rankovėmis (ar tai atvirkščiai – supaisysi čia tuos tatuiruotuosius).
Važiuojam toliau – dar vienas žioplokas, mielas ir absoliučiai neįsimenamas švedas. „Aš, žinok, 50% labiau šarmingas kalbėdamas švedų kalba“, – net neabejoju, bet man idealiu atveju patinka dvikalbiai, trikalbiai ir kad jie tomis kalbomis galėtų manipuliuoti kaip užsimano, todėl mykiančio, nors ir malonaus, švedo nepažymiu (renginys, beje, vyksta „swinglish“ – anglų švedų kalbos miksu).
Užsikertantis, trūkčiojantis Stefanas – vasarą važiuos į Bruce’o Springsteeno koncertą Geteborge. Apsistos tame pačiame viešbutyje, kaip ir Bruce’as („iš pradžių viešbutis sakė, kad laisvų kambarių neturi, bet po šešių mano skambučių pakeitė nuomonę“). Emocinė Stefano branda – kaip paauglio, galimai išgyventos traumos. Su juo malonu diskutuoti, bet, na baikit... Nuoširdžiai palinkėjau jam gero koncerto ir kad išpildytų svajoję ir gautų Bruce’o autografą.
Kitas – ilgaplaukis rumunas, dirbantis biotechnologijų kompanijoje Upsaloje – ganėtinai mielas, bet, kaip sakyt, ne mano lygos.
Labai nusivyliau, kad šįkart nebuvo nė vieno azijiečio, kurių šiaip jau Stokholme gausu.
Dar ten buvo smulkus ispaniūkštis, pora vokiečių ir pasitikintis savimi, bet absoliučiai ne mano skonio armėnas išpūstomis rankomis, su beanie kepure.
Visas reikalas truko dvi valandas – sužymiu kandidatus, atiduodu renginio darbuotojai ir šaunu į metro. Ačiū, viso gero.
Vyrus esu išmokusi atrinkti itin selektyviai, dirbu kaip pėdsekys detektyvas su rėčiu smėliui sijoti, ir atsirenku visas šiukšles, todėl sumoje iš septyniolikos kandidatų pažymiu du – nesu linkusi švaistytis laikais, mačais, o ir šiaip esu labai pasikėlusi, kaip kad dauguma divų. Vėliau sužinau, kad susimačinau su abiem.
Tiesa, po šio renginio man organizatoriai bene kasdien pušina po elektroninį laišką su naujų renginių reklamomis. Jūs gal juokaujate? Tai yra linksma patirtis, tačiau tik vienąkart per metus, nelakstysi į tokius renginius kas savaitę – galite nutuokti, kad susipažinti ir pabendrauti su dvidešimt kandidatų per dvi valandas yra ganėtinai intensyvi, sekinanti patirtis.
Tačiau bet kokiu atveju tikrai verta – neprasta pramoga, gerai praleistas vakaras. Eikite turėdami galimybę prasiblaškyti net nesvarstę.
Šaltiniai:
https://speedd8.se
https://www.bbc.com