Nelaušiu iš savęs emigrantės, kuri vos prakalba lietuviškai – visus emigracijos metus išlaikiau glaudžius profesinius ir asmeninius santykius su Lietuva, be to, šis mano grįžimas nėra pirmas.
Ir vis tiek pasikeitimai maloniai nuteikia – Vilnius man atrodo kaip multikultūrinis miestas, o jo žmonių auros ir atmosfera, man regis, šviesūs ir švarūs, bent jau daugumos. Ar jūs matėte, kas dabar dedasi Vilniuje?
2023-ieji, Vilnius
Autobusas. Tėvas angliškai amerikietišku akcentu kalbančiai ketverių–penkerių metų mergaitei į jos klausimus atsako lietuviškai. Greta sėdi žmona amerikietė, šypsosi. Visi kalbėdamiesi kalbų miksu išlipa kitoje stotelėje.
Boltas. Juodaodis vairuotojas klausosi afrikietiškos muzikos ritmų įžūliai spoksodamas į mano saulės nemačiusias džinsiniu sijonu aptrauktas kojas ir bando įtraukti mane į pokalbį (vėliau gailiuosi, kad nėjau į kontaktą – būčiau norėjusi sužinoti jo kilmę ir atvykimo istoriją).
Mieste – šūsnis kitataučių, kas penktas praeivis – užsienietis. Ar jūs matėte, kiek daug atvykėlių iš Afrikos? Jie čia atvyko su 2020-ųjų imigracine banga ir Lietuvoje džiaugiasi savimi ir gyvenimu. Čia pat urmu klega turistai iš Azijos – jie kruopščiai apžiūrinėja juvelyrinius gaminius, dalis dėvi apsaugines veido kaukes, kaip kad yra pratę daryti.
Laikinai savo apartamentuose apsistoti siūlantys viešbučiai Vilniuje lūžta nuo užsieniečių iš Azijos, Ukrainos, Baltarusijos, Amerikos ir Lietuvos, dūzgiančių savo nuosavu kalbų mišiniu. Dažnas pokalbiuose įterpia bent keletą lietuviškų žodžių iš pagarbos Lietuvai ir jos gyventojams.
Kada vasarą pas mane iš Stokholmo atskris mano penkiolikmetis sūnus, mes irgi bendrausime lietuvių, anglų ir švedų kalbos miksu. Ne dėl to, kad sūnus nekalba lietuviškai. Dėl to, kad mums abiems kalbėti kalbų miksu labiau patinka.
Toks internacionalus tarptautinis multikultūra pulsuojantis ir klegantis Vilnius yra rezultatas 1990-ųjų metų kovo 11 dienos. Gerai atsimenu, kada mano amžiną atilsį tėtis aštuonmetei man aiškino, kad dalykai Lietuvoje kartu su nepriklausomybe stipriai keisis: „Tu užaugusi greičiausiai didelių pakitimų nepatirsi, bet tavo vaikai – taip.“
Panašiai ir atsitiko.
Mūsų karta buvo pirmoji, stipriai nutvilkyta masinės migracijos – mano paauglystės ir studentavimo laikais lietuvių šeimose nebuvo nė vieno, kurio bent vienas ar didžioji dalis šeimos narių nebūtų laikinai ar ilgam išvažiavę į užsienį.
Kodėl aš miniu internacionalumą, tarptautiškumą ir multikultūrą kaip didžiulį pliusą, bonusą, pasiekimą ir gėrį? Todėl, kad tai yra labai didelė vertybė. Tai yra antidotas nacionalizmui, bukumui, uždarumui, vaistas atvirumui kitoms kultūroms, kurios ateidamos suteikia šaliai papildomą ir šitame aspekte itin svarbią pridėtinę vertę, koreguoja mūsų šalies genetinį kodą, įneša permainos vėjų. Svarbiausia netapti antrąją Švedija, kuri yra tapusi keiksmažodžiu ir pavyzdžiu šalies, kas su ja atsitinka įsileidus per daug imigrantų. Tačiau tikrai nemanau, kad Lietuvai tai šiuo metu grėstų.
Aukšti ir reguliariai augantys atlyginimai yra kitas nuostabus dalykas apie Lietuvą. Strateginių HR valdymo sprendimų įmonės „Amston“ įdarbinimo konsultantė Vita Kazlauskaitė sako: „Šiuo metu darbuotojai renkasi iš keleto darbdavių, o ne atvirkščiai. Įmonės, norėdamos pritraukti talentų, turi reaguoti greitai ir pasiūlyti ypač patrauklius papildomų naudų paketus: nuotolinį ar hibridinį darbo modelį, papildomą sveikatos draudimą, mokymosi biudžetą ar užkandžius biure. Stebime ir ypač išskirtinių papildomų naudų, kurias siūlo kai kurios Lietuvoje veikiančios įmonės – nuo „Wolt“ pietų/vakarienių užsakymų namo, darbostogų užsienyje iki augintiniams skirtų mamadienių ir tėvadienių ar galimybės paskraidyti naikintuvu.“
Oho. Panašu, kad darbo ieškantysis čia – karalius.
Įmonės išmoko įsivertinti darbuotojų išlaikymo ir naujos samdos kaštus ir nusprendžia dirbti ties darbuotojų išlaikymu. Šiuo metu išaugęs darbuotojų poreikis šiose srityse: finansų, žmogiškųjų išteklių, atsinaujinančios energetikos, statybų bei logistikos, IT ir technologijų srityse.
Klausiu Vitos apie algas, nes kaip be jų. Pasirodo, vidutinis atlyginimas Vilniuje yra apie 2000 Eur neatskaičius mokesčių, tuo metu valstybės fiksuotas vidutinis darbo užmokestis 2023 metais yra 1684,90 eur neatskaičius mokesčių.
Panašu, kad pamažu vejamės Skandinaviją, velniai ją rautų.
Lietuvoje gyventi geografiškai patogu. Patekti į Aziją ar Ameriką galima be problemų, Europos net neminiu kaip savaime suprantamo daikto. Tenerifės, turkijos ir šarmelšeichai ranka pasiekiami, tik turėk už ką pirkti ir skrydžius užsisakyti. Labai neblogai. Aš dar labai norėčiau, kad atsistojus prie švieslentės su skrydžių informacija galva susvaigtų nuo jų gausos, ir kad jie būtų visomis įmanomomis kryptimis, kas penkias minutes. Dar aš noriu, kad Vilniaus oro uostas būtų dešimteriopai didesnis, į terminalus sudalintas, o juose privalomąja tvarka būtų panaikintas dabar vyraujantis klaikus kriokimas per garsiakalbius, kurį net numirėliai morge išgirdę masiškai keliasi iš savo šaldytuvų stalčių. Man taip pat labai gaila, kad nėra tiesioginio skrydžio į mano mylimą turistų nenutryptą (tai dėl to ir nėra) Fuerteventurą.
Gera infrastruktūra. Lengvas susisiekimas šalies teritorijoje. Lietuva yra be galo kompaktiška. Tai – geros žinios. Švedijoje, kurioje praleidau dvylika savo gyvenimo metų, norėdama darbo reikalais iš Stokholmo patekti į šiaurinius Švedijos miestus Liuleo ar Umeo dvi valandas skrisdavau. Skrisdavau – ar jūs suprantate, kaip gerai yra gyventi šalyje, kurios kitą pusę galite pasiekti per tris valandas, be lėktuvo? Nuo Stokholmo iki Liuleo vykti automobiliu truktų devynias valandas. Tai kaip iš Vilniaus nuvažiuoti į Klaipėdą, sugrįžti atgal ir po to darkart nuvažiuot į Palangą. Tiesa, norėtųsi greitojo traukinio tarp Vilniaus ir Klaipėdos, bet čia gal netolimoje ateityje kažkaip spręsis – tikrai reiktų.
Saugi šalis gyventi. Taip, Ukrainos karas gerokai išbalansavo dalykus Europoje, tačiau visgi Lietuva yra saugi šalis gyventi – būti NATO sudėtyje nėra vaikų žaidimai ar poza. Švedai iki šiol trypčioja ir šnirpščioja, kokie jie neutralūs, ir jeigu ne Ukrainos karas, niekada net nebūtų susizgribę, tie konsensusų tampomi nabagai.
Kultūros centras. Aš dar net nespėjau pradėti lankyti muziejų, kuriuos įsitraukiau į savo sąrašą: jame viskas nuo MO muziejaus iki Valdovų rūmų; nuo Samuelio Bako muziejaus iki TV bokšto, Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus… Čia neišvardinau nė pusės.
O kur dar Kaunas. Nepamirškime gimtojo mano miesto su Pažaisliu, M. Žilinsko galerija, M. K. Čiurlionio dailės muziejumi. Klaipėda turi jūrų muziejų, delfinariumą ir jūrą. Kaip nuostabu!
Itin aukšto lygio medicinos priežiūra. Apie tai galėčiau kalbėti labai ilgai. Jūs net nenutuokiate, kaip Skandinavijos šalyse yra blogai su diagnostika ir gydymu. Jeigu nė kiek nesusiorientuočiau medicinoje, greičiausiai mane vietiniai daktarai jau būtų nutrūčiję.
Atskiros eilutės nusipelno gimdymai be gydytojo priežiūros – gerai, jeigu gerai baigiasi. O jeigu ne? Moterys taip pat pakraups sužinojusios, kad tokios, kaip ginekologinė ir net pogimdyvinė priežiūra, čia nėra. Todėl medicinos priežiūrą aš čia pavadinčiau tokia labiau savitarna: jei pas gydytoją nuvyksti tiksliai žinodamas, kas su tavim negerai ir ką konkrečiai tau reikėtų ištirti ir paskirti, tuomet viskas gerai. Tačiau jei vyksti tirtis nežinodamas, brangus žmogau, vargai tau.
Rekomenduočiau net negaišti laiko ir užsisakyti pirmą skrydį į Lietuvą. Čia dirba auksinių rankų specialistai. Jiems visiems, mano galva, reikėtų įteikti po medalį, laurų vainiką, o taip pat iškaldinti jų atvaizdus kokiame nors akmenyje ar sienoje. Tik labai jau didelės prireiks, tokios labiau kaip didžiosios Kinijos sienos (apgavikų ir atgrubnagių nekaldinsime, bet tokių Lietuvoje mažuma).
Tas pats su plastinėmis operacijomis – ar žinojote, kad Lietuvoje ji itin aukšto lygmens? Pačiai neteko naudotis – mano geri genai, ačiū labai. Bet niekada nesakyk niekada. Toks Merfio dėsnis – nors sykį išsižiok „niekada“ ir garantuotai teks srėbti ir daryti. Apie Lietuvos plastiką esu girdėjusi kaip apie stebuklus. Tuo metu Švedijos „Facebook“ mirga marga nuo grupių su informacija apie klinikas, kurios švedaičių veidus išoperavo taip, lyg dirvą būtų suarę.
Lietuvos dar nepasivijusi recesija ir kosmiškai kylančios kainos, kaip, pavyzdžiui, Skandinavijoje. Viskas su Lietuva bus gerai – ekonomistai sakė, kad gegužę infliacija nulinė, o mitrusis ekonomistas Žygimantas Mauricas dargi prognozuoja, kad yra dideli šansai defliacijai. Kaip mums pasisekė, gerbiamieji. Švediją šiuo metu plaka istoriškai aukštos palūkanos, recesija ir infliacija.
Stipri ir stabiliai auganti ekonomika. Didžiųjų pasaulinių ženklų atėjimas į Lietuvą liudija, kad Lietuva darosi ekonomiškai tvirta šalis – mes turime viską nuo „Ikea“ iki „H&M“, „Lidl“, „Circle K“.
Dar labai labai trūksta „Starbucks“, bet turint galvoje užpildytą rinką ir jos dydį, vargu ar kas veš. Lietuvoje mes turime nuostabių tinklinių kavinių, kurios nežiūri į tave išsižioję, kai paprašai kapučino su avižų pienu.
Gamta. Nors asmeniškai aš nesu piknikų gerbėja ir man patinka valgant virš savęs turėti stogą, ir kad man iš rankų nepūstų plastikinės šakutės ar salotų padažo ant suknelės, negaliu nuginčyti žalumos Lietuvoje gausos ir naudos. Aš esu absoliučiai, kaip sakoma, asfalto vaikas ir man reikia kuo didesnio šurmulio, triukšmo ir sirenų klyksmo. Tačiau kartais pabėgti į parkus ir miškus net ir aš neprieštarauju. Paraleliai negaliu nepaminėti Nidos unikalumo.
Dabar – apie elementarius buitinius patogumus. Nustebsite, kad net tokia pažangi šalis kaip Švedija kai kurių neturi.
Čia bus tokie absoliučiai elementarūs dalykai, apie kuriuos jūs nepagalvojate – panašiai kaip apie švarų vandenį vandentiekyje ar gryną orą lauke. Bet žinokite, jie man stogą nurovė iš gerumo ir aš, negalėdama patikėti savo laime vis dar einu tikrinti dalykų užsimanydama tvarkyti reikalus keistu laiku – pavyzdžiui, eiti pirkti vitaminų sekmadienį aštuntą valandą. Jokių problemų! Nes vaistinės atidarytos nuo 8 val. ryto iki 10 val. vakaro. Dieve brangus, ar jūs rimtai? Aš noriu jus apkabinti ir išbučiuoti. Stokholme vaistinės dirba biurų darbo valandomis ir daug kur užsidaro dar nuo šeštadienio pietų. O kad sekmadienį būtų kur atidarytos, jūs galite tik pasvajoti.
Bet pati prasčiausia dalis yra bankai. Jūs išvirsite iš koto sužinoję, kaip jie dirba vikingų žemėje. Ir ne kokiame nors kaimo rajonėlyje, kuriame gyvena bobutės ir diedukai, kuriems nereikia banko paslaugų, o Stokholmo centre. Didmiestyje, kuriame gyvena du milijonai gyventojų. Bankai atsidaro 10 val., užsidaro 13 val. Ar būna pietų pertrauka, klausiat? Ačiū dievui, ne, jie ištveria tas tris valandas nevalgę. Kaip suspėti banke apsilankyti iš darbų negalintiems išeiti žmonėms? Jie apie tai yra dėję skersą.
Tuo metu Lietuvoje: paštas atidarytas septynias dienas per savaitę iki devynių vakaro. DHL veikia 24 valandas per parą – tik ateikite siųsti. Nunešiau švarką į valyklą sekmadienį vakare – atidaryta, priėmė, padėkojo, pasveikino grįžus.
Aš noriu rėkti, kaip čia yra patogu ir gerai.
Švedijoje, galima sakyti, nefunkcionuoja niekas, išskyrus metro ir lėktuvus, bet ir tie kartais stringa, arba personalas streikuoja.
Atskirai apie asortimentą parduotuvėse. Čia yra absoliučiai visko, ko tik įmanoma užsigeisti ar susigalvoti užsinorėti. Švedų prekybos centrai yra kraupiai nykūs, vienodi, monopolizuoti, su varganai skurdžiu asortimentu. Jeigu nori jogurto, gali rinktis tarp dviejų gamintojų ir gal keturių rūšių. Ne tai, kad nuo jogurtų skonių laimingesnis būsi, bet tokie net ir nedideli pasirinkimai lemia gyvenimo kokybę.
Aukšta maisto ir vandens kokybė. Čia ne Arabija, kur netyčia gurkštelėjus vandens dieną ar porą teks atidėjus turistinius planus pratūnoti tualete, ar Turkija, kurioje bent jau pietinėje turistinėje jos dalyje vanduo yra valomas taip stipriai chloro prisotintais filtrais, kad tuo specifiniu kvapu prisisotina pats vanduo – chlorą galima užuosti ir neskanu gerti.
Švara. Vilnius yra beprotiškai švarus miestas! Ir aš esu autorė, kuri vartoja šauktukus tik išskirtinais atvejais. Nežinau, kokios ten kovos ar diskusijos vyksta apie jūsų gatvių mažinimus, bet bent jau vieną dalyką valdžia dirba gerai – palaiko švarą. Ar jūs matėte tuos uoliai plušančius valytojus, kurių pilna visur? Aš galvoju, kad valytojo darbas yra sunkus ir jį reikia gerbti ir visiems išdalinti po premiją. Šiukšles nuo mano apartamentų išveža kasdien. Stokholme irgi išveža, smirsti nepalieka, bet tikrai ne kasdien. Kitas dalykas – nežinau, kiek jums teko susidurti su tinklinėmis kavinėmis užsienyje, bet jie, kaip sakyt, su švara nepersistengia. Kol dabar geriu kavą viename Vilniaus prekybos centrų, darbuotoja siurbia (ne šluoja) kavinės grindis ten, kur sėdėjo du vaikai ir pridrabstė trupinių. Švedai savo kavines ir sporto klubus valo geriausiu atveju kartą per savaitę, jeigu apskritai valo (sporto klube nemačiau nė kart valant – jie tik paviršius nubraukia, tokia suvaidinta švara). Į tinklines kavines Stokholme nustojau eiti dėl nešvaros – barista iš nuobodulio krapšto nosį, bet neina apdergtų stalų nusivalyti, o po stalais jau praktiškai grybų pridygę.
Dar jeigu Vilniuje aprūdijusius troleibusus ir surūdijusius stulpus pakeistumėte (vakar praėjau vieną Kalvarijų gatvėje kažkur tarp Kalvarijų turgaus ir Žalio tilto – elektros stulpe tiesiogine to žodžio prasme žiojėjo skylė, išgraužta rūdžių), būtų suvis nuostabu.
Atskirai apie klimatą ir bambėjimą apie jį – dėl dievo meilės, nustokit pagaliau. Turiu jums antibambėjimo receptą: išvažiuokite peržiemoti kuo šiauriau į Skandinaviją, kad suprastumėte, kas pradeda darytis su nuotaika ir jautimusi praktiškai nematant saulės. Padeda didelės vitamino D dozės, pozityvus galvojimas ir esant galimybei – bent savaitės išlėkimas į pietus.
Žmonės pozityvėja, laisvėja, vis daugiau šypsosi ir yra laimingi patys su savim ir apie save. Intelekto mums niekada netrūko, kaip ir išsilavinimo, takto ar charizmos. Bėda buvo kuklumas, kompleksai ir patologinis susiraukimas, kurio praktiškai likę tik labai nedaug. Lietuvaičiai taip pat nėra moraliai degradavę ir puoselėja vertybes, kurios Vakarų pasaulyje stipriai slopsta – santuoka, gyvas bendravimas, pagarba, religingumas.
Aukšto lygio medija. Ne monotoniška ir vienpusė – originali, kokybiška ir atraktyvi, tegu ir kartais kiek sukomercinta.
Viva Lietuva!