Taip didžiavomės NATO delegacijos vizitu Vilniuje, išdidžiai mojavome Lietuvos ir Amerikos vėliavomis, plojome girdėdami Bideno kalbą.
Ir nors NATO bei homoseksualumo klausimai iš pirmo žvilgsnio nelabai siejasi, jie visgi labai glaudžiai susiję. Jeigu jau žengiame į Vakarus, tai bent jau, velniai rautų, darykime tai pilna koja, o ne grąžydami rankas ir deriedamiesi. Čia ne turgus. Priimame visas Vakarų vertybes arba liekame prie sudaužytos geldos kartu su bukais runkeliais ir vatnikais.
Partnerystės įstatymo tvirtinimas buvo reikalingas dar vakar – visų pirma netradicinės orientacijos žmonėms, norintiems teisiškai įtvirtinti savo ryšius ir paverčiant vienalytes poras viateisėmis. Antra, parodant pasauliui, kad mes jau pasiekėme brandą ir tapome suaugę.
Lietuva šitoje nepavydėtinoje homofobiškoje situacijoje atsidūrė dėl to, kad ištisais dešimtmečiais neturėjo adekvataus seksualinio auklėjimo, švietimo, aiškinimo, rodymo ir teisingų, neiškreiptų runkelinių vertybių ugdymo.
Toks stigmatizuotas (ne)auklėjimas padarė, kad Lietuvoje turime ištisas kartas, kurios neadekvatus santykis ne tik su homoseksualumu, bet ir tolerancija kitai kultūrai, rasei, odos spalvai.
Man liūdna tai konstatuoti, bet Lietuva vis dar yra žmonmušių, homofobų ir ksenofobų šalis, kur smurtas (nebūtinai fizinis, bet ir psichologinis, emocinis), homofobija, patyčios ir rasizmas yra laikomas norma.
Prasti reikalai.
„Pyderas!“ skambėdavo mano mokyklos kieme besipešant bernams, kai augome devyniasdešimtųjų Kaune. Ir nors niekas niekada neaiškino, ką tas žodis reiškia, visi intuityviai nujautėme, kad jis buvo skirtas pažeminti, sugėdinti ir paniekinti, todėl pradėjo asocijuotis su stigma, gėda. Mūsų mokytojai dėl tokių mokyklos koridoriuose skambančių įžeidimų nedrausmindavo, nesikišdavo – seksualinio švietimo Lietuvoje nebuvo iki šiol, kai buvo prabilta apie lytinio švietimo pamokas.
Jeigu jūs nemokat aiškiai kalbėti apie lytinį švietimą ir klykiat apie tai, kad mokyklose vaikus mokys oralinio sekso, kur jau jums homofobinius reikalus spręsti. Būkite tikri, kad jūsų vaikai viską, ką norės, išmoks patys, tik galimai mokysis vienas iš kito ar nepatikimų šaltinių ir nemokės seksu užsiimti saugiai. Todėl edukuoti, mokyti, šviesti yra būtina, norint pašalinti prievartos, lytinių ligų, ankstyvo nėštumo rizikas. Įprasti reiškiniai tokie, kaip menstruacijos ir seksas, yra stigmatizuojami, apvelkami gėda, ką jau kalbėti apie netradicinės orientacijos asmenis.
Priešinimasis tokiam švietimui rodo, kad esate dar labai tamsioje vietoje ir nebrandume.
Toksinio maskulinizmo ir bukumo tampomi Seimo nariai daro viską, kad tik nereiktų tvarkyti reikalų teisinguoju būdu. Valdžioje sėdi kompleksuoti pseudopolitikai, įsibaiminę, kad homoseksualių poros ryšių partnerystės įteisinimas kažkokiu būdu paveiks ar tiesiogiai užpuls jų vyriškumą, todėl jie ginasi springdami, atatupsti, bet kokia kaina. Kai kurie jų netradicinę orientaciją laiko atviru grasinimu jiems. Labiausiai bijomasi to, apie ką yra nepakankamai žinoma, arba ko bijai, kad galbūt pats esi, tik to nesupranti, neigi ar nepriimi apie save patį.
Kodėl jūs norite labai didelę dalį žmonių, įskaitant žinomus asmenis, dar nepaviešinusius apie savo netradicinę orientaciją, nurašyti ir pasmerkti? Būti LGBTQ atstovu Lietuvoje yra fiziškai, psichologiškai, emociškai nesaugu. Kiek tūkstančių migravę dėl to, kad lietuviškoje aplinkoje nėra tam tolerancijos, jie jautėsi nesaugūs, nelaimingi, padengti gėdinimo ir kaltės žaizda? Kiek daug iš jų yra nusižudę dėl to, kad neatlaikė patyčių, aplinkos spaudimo ir kaltinimo? Lietuvos psichologų sąjunga ne kartą pabrėžė, kad diskriminacija dėl lytinės orientacijos yra vienas reikšmingiausių paauglių savižudybių rizikos faktorių Lietuvoje. Kiek iš jų gavo į kailį dėl savo orientacijos? Kiek patyrė skausmo, kai pasipasakojus apie save nuo jų nusisukdavo ar net išsižadėdavo šeima ar draugai. Šie žmonės nėra niekuo išskirtiniai, jie yra visiškai normalūs ir įprasti, juos sutinkame kiekviename žingsnyje – tai jūsų kolega darbe, žmogus autobuse, praeiviai gatvėje, darbuotoja parduotuvėje.
Aš nesuvokiu, kaip tie garsiai rėkiantys isterikai gražuliai, lyginantys gėjus su pedofilais, dar apskritai yra leidžiami būti valdžioje. Man, ateinančiai iš itin tolerantiškos mane brandinusios ir vakarietiškas tolerancijos vertybes skiepijusios skandinaviškos aplinkos, tai yra galvoje netelpanti informacija. Aš dalyvavau LGBT eitynėse ir Stokholme, ir šią vasarą Vilniuje. Tokias pat vertybes diegiu savo penkiolikmečiam sūnui.
Išraukti iš knygų naratyvą apie vienalytes poras, dėl dievo meilės, ar jūs rimtai? Tai gal išcenzūruokime visą literatūrą, kurioje minimi kitokie žmonės, remdamiesi jų odos spalva, rase, amžiumi, svoriu, laisvalaikio pomėgiais ar blakstienų ilgiu. Trisdešimt metų kaip Lietuva laisva, bet vis dar nuosekliai užsiima sovietine ideologija – cenzūra. Ne tik kad nepažengėme į priekį, bet dar ir smarkiai grįžome atgal.
Turiu nemažai netradicinės orientacijos lietuvių draugų. Nė vienas jų nebegyvena Lietuvoje. Užsienyje jiems patogiau, jie ten gauna ne tik homoseksualiems žmonėms draugišką aplinką, nesulaukia patyčių, bet taip pat dažnai gali pripažinti savo orientaciją viešai, supažindinti šeimą su savo antromis pusėmis, įregistruoti partnerystę arba santuoką, norint susilaukti vaikų, susitvarkyti dalykus teisiškai ir pagaliau atsikvėpti. Kai kurie jų – pirmąkart pajaučia bent kažkokį atsipalaidavimą. Jūs įsivaizduojate dvidešimties, trisdešimties, keturiasdešimties metų žmogų, pirmąkart pasijautusį laisvu ir nepersekiojamu? Čia kaip išeiti iš kalėjimo, kuriame tiek metų pratūnojai nenusikaltęs.
Ką Lietuvai reiktų daryti? Šitie dalykai tvarkomi įstatymais.
Nedelsiant diegti atitinkamus įstatymus. Edukuoti jaunus žmones mokykloje per tas pačias lytiškumo pamokas apie seksualines orientacijas.
Rodyti, aiškinti, pasakoti ir auklėti naikinant stigmą, auklėjant nuo mažens, rodant, kad LGBTQ žmonių yra visur tarp mūsų, jų yra daug ir jie gyvena mums įprastą normalų gyvenimą, todėl niekuo nesiskiria nuo mūsų.
Taip pat reikalinga skatinti draugišką LGBTQ bendruomenei aplinką, griežtai smerkti patyčias, mobingą ir bet kokios rūšies smurtą, ne tik prieš homoseksualus, bet apskritai visus žmones. Taip pat nedelsiant kurti lygybės politiką.
Mano LGBTQ draugai net nesitiki, kad situacija per artimiausius penkerius metus Lietuvoje pagerėtų.
Įrodykime jiems, kad gali būti kitaip.