Ar žinote, kodėl, jūs, prakeikti misoginistai, patriachalinės pasaulėžiūros dūlenos, senoviškos pasaulėvokos dinozaurai, seksistiniai liurbiai? Todėl, kad toms moterims skauda dėl to, kaip su jomis elgiamasi visuomenėje ir kaip į jas žiūrima.
Čia nebus tekstas, rašomas į dangų pakeltomis rankomis prisiimant aukos poziciją – negaliu pakęsti patologiško virkčiojimo ir savęs gailėjimo. Šituos dalykus galima ir leidžiama atlikti greituoju ir trumpuoju būdu, o iškart po to nusišluosčius ašaras mikliai stoti atgal į gyvenimo kovą.
Kažkaip Lietuvoje nevykusiai susiformavusios nerašytos nuostatos, kad išsiskyrusios moterys, ypač turinčios vaiką ar vaikų, yra prastesnės, mažiau vertos negu tos, kurios turi vyrą. Jos dažnai laikomos nevykėlėmis, lūzerėmis, nesėkmingosiomis liurbėmis, žioplėmis ir t. t. Atsiprašau – nuo kada išėjimas iš toksinių nesėkmingų santykių ar pastovėjimas už savo ir/ar savo vaikų teises yra nevykėlio požymis?
Reikalas toks, kad laikai labai stipriai pasikeitę – negi jūs to nematote? Reikia būt visiškiems nesusiprantantiems stuobriams. Tačiau aš suprantu, kad ne visi suspėja paskui tą feminizmo, lygių teisių, pagarbos moteriai, vaivorykštinę vėliavą priekyje išsikėlusią govėdą iš paskos.
Dabar madinga meilė ir pagarba sau, spręsti savo traumas, lankytis pas terapeutą, skaityti protingas knygas, o taip pat ir atsisakyti būti komplikuotuose, destruktyviuose santykiuose. Tai, beje, galioja ne tik santykiams tarp vyro ir moters, bet ir kitų santykių formose: tarp vaikų ir tėvų, tarp draugų, tarp giminių – jeigu toksiniai žmonės nemato savo destruktyvaus, netinkamo elgesio/ požiūrio, neketina, nenori spręsti savo elgesio.
Ką gi turime Lietuvoje? Nelygybę atsižvelgiant į statusą. Kur uždėjote kryžiuką ties šeimyniniu statusu? Jeigu prie „išsiskyrusi“, tai greičiausiai esate laikoma prastesne, kvailesne, sudėtingesnio charakterio ir reiklesne: „Šita tai vyro išlaikyt nesugeba.“
Santykiai yra absoliučiai niekieno kito, tik tų dviejų žmonių reikalas (ir dar jų terapeuto, jei pas tokį lankosi). „Kodėl išsiskyrei?“ yra absoliučiai niekieno kito suknistas reikalas, o jūsų šeimai, aplinkai turėtų pakakti jūsų sprendimo ir jūs neprivalote teisintis ar pasakoti detalių, nebent skyrybas tvarkys teismas – aiškinimas, kad gal jus vyras kas naktį prievartauja, yra žeminantis ir traumuojantis, ir jūs niekam nesate skolinga savo tiesos. Jeigu jūsų artimieji jus smerkia dėl tokio sprendimo – jie yra toksiniai šūdžiai, kuriuos reikia spirti lauk kartu su vyru.
Tiesa yra tokia, kad mano kartos moterys, kurios gimėme sovietmečiu, jeigu pačios aktyviai neskaitė protingų knygų, nesilankė terapijoje, aktyviai nekėlė savo emocinio intelekto, kuris Lietuvoje labai dažnai yra nulinio, neegzistuojančio lygmens, dažniausiai auklėtos pagal sovietines tėvų taisykles, kurių pagrindą sudarė absoliutus ir kolosalus pirmiausia savo, nekalbant jau apie aplinkinių, jausmų neišmanymas. Brukama gėda, kaltės jausmas, o tai yra populiarios, kartais pasąmoninės manipuliacinės technikos, norint sumenkinti kito jausmus.
Kas atsitinka tokiu būdu brandinamai asmenybei? Aš turiu jums šiurkštų, bet gana tiksliai atspindintį pavyzdį. Įsivaizduokite ką tik gimusį kūdikį, kuriam sadistai tėvai išsukioja kojytes ir rankytes, o po to isteriškai laksto aplink ir verkia, kad jų vaikas – invalidas. Jūs patys jį pavertėte invalidu, mielieji. Mūsų karta yra emociniai beraščiai, traumuotai invalidai. Skauda girdėti? Labai gerai, aš čia ne švelniai pamasažuoti ir pašnibždėti į ausį atėjau, o spirti jums į kiaušus, kad suprastumėte mano žinutę.
Taip išaugintos asmenybės (šiandien mes kalbam apie moteris) atitinkamai pasirenka traumuotą, jų nevertinančią aplinką ir atitinkamus partnerius, kurie patvirtina jų vaikystės užaugimo modelį. Kai sakoma, kad moteris vyrus renkasi pagal tėvą, labai menkai klystama, nebent ji lankosi terapijoje ir sąmoningai keičia pasąmoningai susiformavusius elgesio modelius.
Kai vėliau, jau sukūrusios šeimas, jos pradeda skaityti protingas knygas ar lankytis terapijoje, staiga susizgrimba, kad, velnias, taigi jos sėdi nuodingame šūde. Ar kentėti likusį gyvenimą? Bet kodėl? Dėl ko kentėti? Protingos moterys renkasi išeiti.
Iš netinkamų, skaudinančių, nelygiaverčių santykių išėjusios moterys yra žymiai drąsesnės, ryžtingesnės, laisvesnės, aukštesnės savivertės ir labiau myli save, negu tos, kurios pasirinko tokiuose santykiuose likti patirdamos visą tiradą dalykų, kurie paprastai vyksta nesėkminguose santykiuose: emocinis, fizinis, psichinis, seksualinis smurtas, nepagarba, išnaudojimas.
Jeigu vyras (bet kuria forma) smurtauja prieš žmoną ar savo gyvenimo moterį, labai didelė tikimybė, praktiškai garantija, kad smurtauja ir pieš savo – ar moters – vaikus. Man nėra nieko baisiau už moterį, kuri toleruoja, pakenčia smurtą prieš savo vaikus ir nieko dėl to nedaro. Mano galva, tai yra baisiausias dalykas, kurį galite padaryti savo vaikui.
Jūs nesate ir nebūsite vertesnė dėl to, kad turite šalia vyrą, kuris jums nepadeda namie ar lupa jūsų vaiką (nors aplinkiniai juk to nemato, o įvaizdis yra viskas).
Kodėl yra toks gajus supratimas, kad vieniša išsiskyrusi moteris susimovė, ji lūzerė? Visų pirma dėl to, kad Lietuvoje labai stipriai vyrauja patriarchalinė kultūra. Apsibrėžkime, kas yra patriarchatas: tai yra santvarka, kurioje vyras valdo, o moteris stovi prie puodų ir valo vaikams užpakalius; moterims negali būti patikėti svarbūs sprendimas ar išsilaikymas – ji per kvaila tam, tam ir yra vyras-gelbėtojas, kuris ją maloningai išgelbės nuo pražūties. Tokia santvarka būdinga visoms postsovietinėms šalims, mažiausiai patriarchalizuoti kraštai yra Skandinavija, nes ten moterys aplink šešiasdešimtuosius spyrė vyrams į kiaušus ir įsivedė feminizmą.
Todėl Lietuvoje šalia moters esantis vyras yra kone mitologizuotas ir mistifikuotas, dažnai gerokai pervertintas ir svarbesnis, nustelbiantis pačią moterį, o tai yra visiškai neadekvatu. Dažnai susidaro įspūdis, kad yra geriau, kai šalia moters yra prasigėręs bomželis nei jokio vyro.
Kitas ne mažiau svarbus aspektas yra tai, kad moterys iki šiol yra laikomos fiziškai ir psichiškai silpnomis būtybėmis, todėl neįsivaizduojama, kaip jai įmanoma išgyventi vienai. Kaip ji, vargšiukė, viena? Net ir našlės šiuo atveju yra lanksčiau priimamos nei išsiskyrusios. Geriau jau jos vyras tegu sėdi kalėjime, nei ji būna vieniša.
Realybėje vieniša motinystė ir gebėjimas išsiskirti – tolygu pripažinti meilę sau, savigarbą ir, žinoma, feminizmas: mes nebe tos nuolankios nuo vyrų priklausomos vištos, kas vyrams yra baisiai nepatogu, nes tik nuolankias ir menko protelio moteris yra lengviau valdyti ir jomis manipuliuoti.
Dar vienas svarbus aspektas, dėl ko išsiskyrusios moterys dažnai aršiai smerkiamos, – tai būna elementarus pavydas iš moterų, kurios irgi norėtų išeiti iš destruktyvių santykių, bet nemoka, nenori arba negali to padaryti. Dalis moterų taip pat pavydi gebėjimo save ir savo vaikus išlaikyti finansiškai, nes ne visos tai geba, ir tai nėra nieko smerktina, šitie dalykai išmokstami.
Pasakysiu, kokį aš – ir visuomenė – turi susiformavusį stereotipinį vienišos motinos įvaizdį. Jo liudininke prieš keletą metų priverstinai tapau, ir tas nevykęs vaizdinys man įstrigo visam likusiam gyvenimui.
Vasara, karšta. Iš „Lidl“ parduotuvės (pas mus Stokholme ji skirta žemesnio socialinio sluoksnio žmonėms ir taip – imigrantams) išeina sūnaus bendraklasės motina. Jos veidas kupinas įtampos ir persikreipęs iš pagiežos bei neapykantos gyvenimui; veidu srūva prakaitas. Jos makiažo nepadengtą veidą dengia žilų, nesutvarkytų, neprižiūrėtų plaukų kupeta. Visa jos povyza, kūno kalba, veido išraiška byloja apie nemeilę, neapykantą sau ir didžiulį nepasitenkinimą gyvenimu, savimi ir aplinka. Ant nugaros ji tempia milžiniško dydžio turistinę kuprinę, prigrūstą pirkinių, iš kurių kyšo daržovės ir tualetinis popierius, abiejose rankose laiko dar po milžinišką maišą – kassavaitinis apsipirkimas.
Šitas vaizdas absoliučiai patvirtina vienišos motinos stereotipą, kad a) jos ekonominė padėtis prasta, jos finansai neleidžia apsipirkti įprastoje, ne imigrantų parduotuvėje; b) ji neturi jokios pagalbos iš aplinkos, greičiausiai dėl skyrybų nuo jos nusisuko ir šeimos draugai, o gal ir šeima, dėl ko jai tenka pundus vilkti pačiai; c) jai patinka ir ji noriai prisiima aukos vaidmenį ir tokiu būdu save išreiškia bei gauna dėmesio iš aplinkinių.
Mano galva, tai yra tipažas, kuris vienišoms motinoms daro gėdą. Aukos sindromas yra liguista, patologinė gėdinga būklė, pozicija, kurią renkasi bailiai, tinginiai, lūzeriai ir gyvenimo nevykėliai.
Įvertinkime kontrastą: vienišą motiną, išsiskyrusią moterį, kuri yra darbšti, veikli, net sproginėjanti iš veržlumo, daug apsiimanti, viską padaranti, su viskuo susitvarkanti. Ji randa laiko ne tik buičiai, bet ir sau, ir vaikams (nes laikas niekada nėra apie jo trūkumą, o apie prioritetus ir gebėjimą planuoti). Ji nešokinėja iš džiaugsmo, kad yra išsiskyrusi, tačiau nėra linkusi dramatizuoti, gėdytis, teisintis ar blogai dėl to jaustis. Ji lankosi terapijoje, jau yra išmokusi atpažinti, priimti ir perdirbti savo jausmus, turi gerą santykį su buvusiu vyru, neatsiribojo ir moka turėti socialinį gyvenimą, ko vienišos motinos dažnai atsisako, taip tarsi save bausdamos.
Niekas ir neįtartų, kad ji – vieniša motina. Ji šiuo faktu nėra linkusi švaistytis, kaip tos motinos, kurios prisiėmusios aukos vaidmenį, kurios apie tą faktą šaukia bet kur ir bet kada, nes joms labai reikia dėmesio ir kad jų gailėtų: eilėje parduotuvėje prie kasos, banke, poliklinikoje ar dar kitur. Jeigu dar ant rankų mažas apsisiusiojęs pyplys, jai sekasi dar labiau, nes aplinka reaguos aktyviau ir ji kels gailestį kur tik beeitų.
Vienu metu, seniai, kai gyvenau ir dirbau Lietuvoje, turėjau kolegę, kuri buvo išsiskyrusi moteris su mažu vaiku, ir man į akis krito jos elgesys. Visų pirma ji turėjo nepaaiškinamą gėdos, kaltės jausmą, pojūtį, kad yra kitokia, mažiau verta. Ji visuomet būdavo nuleidusi galvą, nediskutuojanti, neišsišokanti, į darbą ateinanti prieš nustatytą laiką ir išeinanti gerokai po, nes paniškai bijojo netekti darbo, juk būkim biedni, bet teisingi – ką Lietuvoje spiria iš darbo pirmiausia? Moterį, kuri vėluoja į darbą dėl to, kad stovėjo spūstyje pakeliui į vaiko darželį. Vienišos motinos su vaikais dažnai matomos kaip sukeliančios problemų, kliūtys.
Iš tiesų tokiomis lengva būti nemokant susiorganizuoti gyvenimo.
Dabar pasakysiu, kaip per gyvenimą ėjau aš. Kaip suknistas nutrūktgalvis brutalus tankas. Ar buvo lengva? Tai jau tikrai, velniai rautų, ne. Aš niekada nesėdėjau nulenkusi galvą tik dėlto, kad visuomenė galvojo, jog man dera sėdėti nulenkusiai galvą. Man nuolatos buvo aktyviai bandoma brukti tą gėdos, kaltės naratyvą, net ir iš sau labai artimos aplinkos. Aš elgiausi atvirkščiai, negu man buvo primetama. Ar mane dėl to paglostė per galvą? Baikit, atvirkščiai – kentėjau daug ir turėjau taikstytis su toksiniu elgesiu, diskriminacija, bet vis tiek atsisakiau jaustis prastai ar elgtis kitaip, nei elgiausi.
Ar daug kuo rizikavau? Taip, buvo dienų, kada stalą puošė duonos riekė ir sviesto prie jo nebuvo, nes kentėdavau už savo drąsą, kitoniškumą ir nebijojimą pasakyti tai, ką galvoju. Aš noriu, kad visos mano skaitytojos tokios būtų. Jūs neturite ko prarasti. Jūs nesate nusidėjusios, kaltos, nevykusios, neteisingos, nepatogios ar kvailos – greičiausiai jūsų aplinka yra tokia ir jie jums paslapčia pavydi bei svajoja būti tokiais, kaip jūs.
Ar patyriau smerkimo? Sočiai, net iš sau labai artimos aplinkos, bet daugiausia tik iš lietuvių. Žinote, ką reikia su tokiais toksiškais artimaisiais daryti? Siųsti juos rusiško laivo kryptimi. Ne jūsų motina, teta ar sesuo gyvena jūsų gyvenimą. Jūsų gyvenimas – jūsų sprendimai. Tačiau su sprendimais ateina atitinkamos pasekmės – šitą dalyką mergaitėms reikėtų skiepyti dar nuo mažens mokyklose vietoje priverstinio siuvimo ar mezgimo, kuris neduoda absoliučiai jokios naudos, tik spraudžia mergaites prisiimti primestus lyčių vaidmenis.
Švedijoje moteris gali turėti tris vaikus nuo trijų skirtingų vyrų, ji gali susilaukti vaikų apskritai be identifikuoto tėvo ir niekas nesikiš į jos gyvenimą bei nemosuos pirštuku prieš nosį – nu nu nu, žiūrėk, kaip prisidirbai.
Nė sekundei nekęskite destruktyvių santykių, nemėgstamos aplinkos ir skubiai mokykitės pamilti save. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad bus lengva, bet jūs tikrai esate dešimteriopai stipresnės, nei galvojate.
Skyrybų neskatinu, patarimų nedalinu – šitais klausimais padeda psichologai, terapeutai ir žmonės, kuriais pasitikite. Tačiau labai skatinčiau nekentėti senai išaugtų, skaudinančių santykių be ateities.
Skyrybos, išėjimas iš santykių yra jūsų sprendimas, dėl kurio bus pasekmių, ir jūs privalote būti pakankamai stiprios su jomis tvarkytis, o ne šokti į aukos vaidmenį.
Jeigu nemokate pasirūpinti savimi pačia – išmokite. Nustokite priklausyti nuo aplinkos. Moterys, jūs neprivalote būti aukos.