Toks yra pasąmoningas, tačiau neretai ir sąmoningas vyrų požiūris į moterį.
Nusiraminkite, tokia santvarka – seksizmas – galioja ne tik Lietuvoje, bet ir visose šalyse, kuriose įsigalėjęs patriarchatas.
Apibrėžkime, kas yra seksizmas.
Seksizmas yra reiškinys, kada tam tikrai lyčiai yra priskiriamas išankstinis nusistatymas ir/ arba taikoma diskriminacija, paremta lytimi. Kitaip sakant, žmogus yra vertinimas išskirtinai pagal savo lytį.
Kasdienybėje tvyro šimtai seksizmo pavyzdžių: vienas iš populiaresnių „boba prie vairo“ (nes moterys nesugeba vairuoti, o ir šiaip iš esmės yra tokios mielos technikoje ir mašinose nesusiorientuojančios kvailiukės).
Net Lietuvos prezidentas, it koks klasikinis lietuvaitis, taip pat yra laidęs viešų seksistinių juokelių, prilygindamas Vokietijos kariuomenę lengvo elgesio merginai, kurią galima pakviesti praleisti laiko prie ežero.
Seksistinis elgesys yra toks skausmingai ir plačiai paplitęs dalykas, kad tokiose kultūrose kaip Lietuva dažnai net nejaučiamas.
Mūsų mamos seksizmu nesiskundė, nes nežinojo, kad toks egzistuoja – tais laikais buvo vienas elgesio su moterimis kurpalius ir scenarijus. Jaunoji karta – išlepintos milenielsės – dėl pamažu į Lietuvą įžengiančios feministinės kultūros seksizmo apraiškas jau sugeba identifikuoti, tačiau dažnai tuo perdėtai manipuliuoja ir skundžiasi: „Kaip tu drįsti, patriarchaline kiaule“, sako jos vyrams arba komentuoja tarpusavyje: „Visi jie tokie.“ Tokios pastabos irgi yra seksizmas, tik šiuo atveju vyrų atžvilgiu. Kai kurios milenielsės yra tapusios patologiškai aplinka nepatenkintomis amžinai zirziančiomis ir mekenančiomis aršiomis už lygias teises kovojančiomis feministėmis, kurių niekas nemėgsta dėl jų kategoriškumo.
Nekaltinkit savęs, jeigu seksizmo apraiškų aplinkoje jūs nejaučiate – tą sunku padaryti nejaučiant lietuviškos kultūros iš šono. Tai nereiškia, kad jis neegzistuoja. Galiu jus nuraminti, kad jis yra nematomais saitais apraizgęs visą visuomenę, kaip kad voratinklis yra apraizgęs apleistą nevalytą tamsų kampą pelėsiu dvelkiančiame rūsyje. Man geriau tam tikri reiškiniai Lietuvoje matosi iš šalies elementariai dėl to, kad joje daugybę metų negyvenau ir buvau apsupta kitokių kultūrų.
Kalbant apie perdėtai isteriškai reaguojančias feministes – neseniai lygių teisių tarnyba pareiškė, kad moterų rūbuose kišenės mažesnės nei vyriškuose, ir pradėjo dėl to tyrimą. Čia man jau dvelkia patologija. Nereikia bereikalingai išpūsti problemos ar dramatizuoti.
„Mergaitės, paskaičiuokit“, sako tūlas vyras kavinėje prašydamas sąskaitos, taip nejučia atlikdamas du manevrus – užsiimdamas seksizmu ir patronizavimu. Apie patronizavimą jau esu rašiusi, kad tai yra pasyvios agresijos forma, kada demonstruojamas vyriškas pranašumas žiniose, supratime apie dalykus. Girdint tokias pastabas nejučia peršasi išvada, kad visos moterys, nepaisant amžiaus, yra mergaičių porūšis, skirtas kavai ir maistui atnešti bei paduoti, sąskaitas paskaičiuoti ir dar jos turi nepurkštauti pavadintos „mergaitėmis“, taip pat tujinamos neatsiklausus ir kitaip viena su kita niveliuojamos.
Tokio elgesio nesmerkiu – man įdomu jį stebėti iš šono ir vėliau atspindėti aprašant. Greičiausiai vyrai taip elgiasi ne piktybiškai, o pasąmoningai, niekad apie tai labai stipriai nesusimąstę – tiesiog taip įprasta ir tiek, įdiegta kultūriškai, per mentalitetą, masinę popsinę kultūrą, holivudinius filmus, kurie net braška per siūles, kiek juose prifarširuota patriachalinio kirpimo ir seksizmo. Ne mažiau ir dėl to, kad iš vyro patriarchalizuotose šalyse daug tikimasi. Jie kaip tie neandartaliečiai mačo, įsikibę į savo ne visada stabilius vyriškus ego, privalo atvilkti mamutą ir aprūpinti savo damą bei visą šeimyną. Tokie aplinkinių lūkesčiai sudaro didelį spaudimą „būti vyru“, elgtis atitinkamai.
Pažiūrėkite į bet kokį kolektyvą Lietuvoje. Vyrai čia niekada pagal nerašytą taisyklę neužsiims, pavyzdžiui, indų tvarkymu, aplinkos puoselėjimo ir priežiūros veiksmais. Tuo metu moterys neatlieka to, kas visuomenėje yra laikoma vyriškais darbais, – netaisys išklibusios kėdės, nekels sunkaus svorio ir t.t.
Lietuvaitės noriai spraudžia save į seksizmo rėmus ir dažnai paklūsta jam, nes mes taip įpratę elgtis pasąmoningai. Toks elgesys kažkuria prasme yra patogus.
Iliustruosiu jums pavyzdžiu iš savo švediškų dienų. Kartą biure Stokholme samdomame darbe reikėjo persistumti sunkią spintelę, ir mano kolegė reikliai kvietė jai padėti (mes sėdėjome daug skirtingų kompanijų turinčiame verslo centre). Kadangi nedegiau noru dėvėdama suknelę ir avėdama aukštakulnius eiti darbo metu stumdyti spintų, spontaniškai pasielgiau būdu, kuriuo elgiasi labai didelė dalis lietuvių moterų: krestelėjau plaukus atgal, įjungiau šypseną ir nukaukšėjau iki dviejų toliau sėdinčių man nepažįstamų švedų vyrukų, kuriems paaiškinau situaciją žavingai suklapsėdama akimis. Ką darė lygiateisiai nusiginklavę vikingai? Nerangiai pasimuistę, kiek šypsodamiesi ir tvardydamiesi (švedams nevalia rodyti emocijų ir jau tikrai jokiais būdais negalima išsiduoti, kad galbūt simpatizuoja prašančiajai moteriai) jie stojosi iš savo kėdžių, kėblino iki spintelės ir ją perstūmė tiksliai pagal mano nurodymus, taip pat nejučia džiūgaudami, kad gavo bent labai trumpam vėl pabūti vyrais, kurių pagalba reikalinga ir laukiama, o ne supresuotais bekiaušiais dundukais, kokiais juos laiko aršiai feministikuotos švedės. Mano kolegė tuo metu stovėjo šone it stabo ištikta – tokių dalykų ji iki tol kaip gyva neregėjusi. Jos feministiškame, emancipuotame lygiateisiame pasaulyje moterys nemanipuliuoja savo grožiu, šarmu ir moteriškumu, norėdamos paprašyti paslaugos arba gauti, ko joms prisireikė.
Dabar priėjom prie linksmiausios dalies – vienintelis būdas, mano galva, išlikti seksistinėje santvarkoje (tai yra, jeigu negalite ar nenorite iš tos santvarkos išeiti) yra ta santvarka manipuliuoti ir išnaudoti ją savo naudai, taip nuolankiai pasiduodant priskiriamam moterų vaidmeniui, savo elgesiu patvirtinant tai, ko iš mūsų nebyliai tikimasi.
Ar tai pamina išdidumą? Žinoma, kad kažkiek taip. Bet ne tiek, kad mes Lietuvoje neturėtume pasirinkimo. Dar galime atsistoję kaip tos maištininkės milenielsės rėkti ir priešintis, daužydamosios į krūtinę, bet tiesa tokia, kad jos pačios nuo savo maištavimo ir nukenčia.
Man yra smagu stebėti naujo auklėjimo šviežios kartos merginas, kurios desperatiškai tamposi: „nesu vertinama pagal savo aprangą, nelakuotus nagus ar veidą be makiažo.“
Tai jau tikrai, kad esate, mano mielos, tik jums to niekas garsiai nesakys. Jūsų naivumas apsaugo jus nuo realybės ir blogos savijautos apie save pačią, tačiau tikrai nepadeda praktikoje.
Toli pavyzdžių ieškoti nereikia, pasidairykite tarp politikų žmonų, kaip jos atrodo. Vyrams visais laikais moteris buvo ir tebėra papuošalas, trofėjus, patvirtinantis jo vertę. Tūlam vyrui moteris yra įrodymas ir patvirtinimas, kad jam sekasi, ir jam gyvybiškai būtina, kad kiti patinai jam pavydėtų jo patelės grožio. Kaip vyrai konkuruoja automobiliais, taip vyrai konkuruoja moterimis. Kuri dalis jums neaiški? Moteris vyrui yra statusas, lygiai kaip jam biologiškai būtina pasirinkti gražią patrauklią partnerę, sekretorę ar kolegę.
Paklauskit bet kurio vyro, ką jis mano apie savo žmoną, ir jis greičiausiai tikrai ne paskutinėje vietose atsakys – „graži“. Nes čia toks biologiškas pirminis instinktas, eiti paskui gražią, sekti paskui seksualią, feromonus skleidžiančią patelę. Gerai, kai ne tik graži, bet ir protinga. Tokia kombinacija kiek retesnė, bet kas ieško, tas randa.
Tad apie kokį atsipalaidavimą išvaizdos prasme jūs kleketuojate? Norite aukštų pozicijų ir įtakingų vyrų – teks investuoti į save, nes Lietuvoje, nors ir krentama kryžiumi ir tvirtinama atvirkščiai, vis dar renkamasi pagal išvaizdą.
Jeigu norite pasižiūrėti, kaip dalykai veikia seksistinėje patriarchalinėje santvarkoje, įsijunkite klasika tapusį serialą „Mad Men“. Nors ten veiksmas vyksta aplink šešiasdešimtuosius, kai moterys Amerikoje praktiškai turėjo du pasirinkimus: galėjo būti vyrų išlaikomomis namų šeimininkėmis arba pabaigusios stenografavimo kursus tapti sekretorėmis, kurių užpakaliukus vyrai nejučia arba atvirai meiliai plekšnoja biuruose, galima konstatuoti, kad dalykai labai mažai pasikeitę. Skirtumas tik toks, kad dabar jie reiškiami ne taip atvirai ir įžūliai, dangstantis po lygiateisiškumu, bet iš principo viskas vyksta lygiai taip pat.