Paprastai mergaitės dar nuo labai jauno amžiaus gali susirgti dismorfiniu kūno sutrikimu (body dismorphic disorder – tai yra būklė, kada save matai žymiai storesnį, nei esi. Normalaus svorio žmonės save regi kaip storus ir kamuojamus antsvorio. Labai būdinga anoreksikams, bet nebūtinai), dėl ko bando laikytis dietų ir nuo ko užsikuria šitas pragaro persivalgymo-badavimo-dietų ratas, vėliau klampinantis dar giliau, dar rimčiau. Aš savo pirmos dietos pradėjau laikytis trylikos metų, nes iš savo artimos aplinkos girdėjau, kad esu stora (čia net nereikia skaičiuoti KMI – tuo metu būdama 168 cm ūgio svėriau 60 kg).
Šitame tekste kalbėsiu apie daug ką – nuo priklausomybės cukraus simptomatikos iki pasekmių; nuo to, kas atsitinka dėl dietinio mąstymo iki atsparumo insulinui.
Priklausomybę cukrui turi absoliučiai visi be išimties emociniai valgytojai, bulimikai ir reguliarūs persivalgytojai – kitaip kodėl jūs įsivaizduojate jie į save kiša tuos neįsivaizduojamus kiekius bandelių, sūrelių ir šokoladų?
Vienas iš man asmeniškai padėjusių sveikti būdų buvo žinios apie maistą, apie tai, kaip atsikratyti dietinio mąstymo, susidėlioti teisingą ilgalaikę – ne trumpalaikę – mitybą, ir pasveikti nuo priklausomybės cukrui, kitaip sakant – perimti pilną mitybos kontrolę į savo rankas. Populiariosios dietos to mūsų nemoko, būtent dėl to jas aršiai kritikuoju – dietos mus moko, kad reikia paimti kontrolę tik savaitei, dviem, na mėnesiui ar gal pusmečiui, o po to galėsite vanoti ką tik norite. Turiu jus nuvilti. Iš savo asmeninės patirties ir gausybės moterų istorijų, kurias man teko pastaraisiais metais išklausyti, dietos tik dar labiau klampina į persivalgymo-badavimo-persivalgymo-badavimo liūną, o taip pat ir valgymo sutrikimus.
Valgymo sutrikimai – bulimija, anoreksija – yra baisūs tuo, kad negydomi jie mirtini. Nežinau ar jums tekę girdėti, kad nuo bulimijos kenčiantys žmonės dėl nuolatinio patologinio maisto šalinimo dažnai prisižaidžia iki elektrolitų disbalanso, kas savo ruožtu dažnai sukelia širdies veiklos sutrikimus, o anoreksikai save lygiai taip pat nualina dėl nuolatinio badavimo ir dehidratacijos. Susirgusių anoreksikų nebeišsikapanoja ir miršta 20 proc., bulimikų – 5 proc.
Kai pradedu kalbėti apie priklausomybę cukrui, žmonės dažnai ją suvokia labai tiesiogiai: kad priklausomas nuo cukraus žmogus keliskart per dieną kabina cukrų šaukštais, o jo negavus, jam pradeda drebėti rankos, išpila prakaitas ir pasidaro silpna.
Ne visiškai – juos iš tikrųjų išpila prakaitas ir gali pradėti drebėti rankos laiku negavus cukraus, tačiau dažniausiai visgi priklausomybė cukrui būna paslėpta ir priklausomas nuo cukraus žmogus nežino, kad jis yra priklausomas nuo cukraus, arba, blogesnis variantas, įtaria, kad gali būti priklausomas nuo cukraus, bet aršiai neigia savo priklausomybę, nes pripažinti priklausomybę dažniausiai būna lygiai taip pat sunku kaip pripažinti alkoholizmą arba priklausomybę narkotikams. Tiesą sakant, ar žinote, kad cukraus narkomanų net smegenų dalis paveikiama ta pati, kaip ir tų, kurie kenčia nuo alkoholizmo ir narkotikų?
Lietuvoje, mano galva, priklausomybė cukrui yra labai stipriai trigerinama aplinkos – ar kada nors bandėte tyrinėti prekybcentrių maisto pasiūlą? Saldainiai su saldainiais, bandelės su tortukais, šokoladai su saldainukais, baronkos su džiūvėsiais, sausainiai su pyragėliais – pirkėjai yra fiziškai atakuojami cukrumi nuo pat įėjimo iki pat kasų arba dar greičiausiai ir už jų. Kad į prekybcentrio ventiliatorius yra specialiai pumpuojamas šviežių kepinių kvapas, šitą jau, net neabejoju, žinojote. Taip pat palikta daug vietos impulsyviam pirkimui (prie kasos šokoladai nepadėti dėl to, kad jiems ten patogiau juos laikyti; jie ten padėti dėl to, kad net ir jau apsipirkusiam ir atsiskaityti pasiruošusiam žmogui nuolatos kutentų sąžinę – gal dar saldainiuko?) Kitas, manau, labai stipriai cukraus priklausomybę skatinantis dalykas, yra saldainių išpardavimai, nuolaidos – mes čia, Švedijoj, tokių dalykų nematę – nuolaida saldumynams, jūs gal juokaujat, kodėl? Tai gal dar pradėkite prekybcentriuose prie įėjimo nemokamai dalinti narkotikus, arba kiekvienam lankytojui pilstyti po nemokamą čierkelę stipriųjų gėrimų. Saldainiai gali ir turi egzistuoti kaip pasirinkimas, bet jų negalima prakišinėti kaip kasdienės prekės, ir tas pats galioja visiems nesveikiems, angliavandenių prikimštiems produktams – bandelėms, sausainiams ir visiems šūdainiams. Bandelėms nuo aštuntos valandos vakaro taikoma penkiasdešimt procentų nuolaida – ar jūs tyčiojatės? Nenorite savo neparduoto šlamštmaičio išmesti, tad tegul nusiperka koks durnas bėdžius ir sutvarko jas vakarienei.
Lietuvoje nematau, kad vaikai nuo mažumės būtų mokomi valgyti sveiką maistą vietoj absoliučiai nereikalingo cukraus – dauguma jų pietums mokykloje valgo bandeles; vaikams mokyklose nedraudžiama neštis cukraus gaminių, traškučių ir limonadų, kas yra seniai padaryta Švedijoje – čia yra nuolatos primenama, kad net į išvykas ar šventes neštis saldumynus, limonadus ir traškučius yra draudžiama. Jau esu rašiusi, kad Skandinavijoje dauguma vaikų turi draudimą saldumynams ir jie vartojami tik savaitgaliais arba per šventes. Lietuvoje vaikų antsvoris nuo 0 iki 9 amžiaus grupėje yra 25 proc. tarp berniukų, 21 proc. – tarp mergaičių, o amžiaus grupėje nuo 10-19 metų – 27 proc. vaikinų, 13 proc. merginų. Švedijoje šitie skaičiai yra dvigubai mažesni – spėkite, kas tam padarė įtaką?
Mes, pavyzdžiui, vaikystėje užkandžiaudavome bandelėmis arba batonu su uogiene – angliavandeniai ir cukrus, kaip nuostabu, insulino apytaka pradedama išbalansuoti dar vaikystėje, taip pat iš skurdumo valgėme labai daug makaronų, bulvių, duonos ir grūdinių patiekalų. Kūdikystėje mane taip pat keliskart per dieną maitindavo manų koše, nes „labai sveika“. Tai gal tuomet tiesiog prijunkite man lašinę su gliukoze tiesiai į veną, žala bus daugmaž tolygi. Čia totalus mitybos apsigimimas. Angliavandenių reikia, bet ne tokiais kiekiais. O kur daržovės? Proteinas? Gerieji riebalai?
Turbūt nereikia ir minėti, kad lietuvių įprotis nuolatos šveisti bulves (cepelinus, vėdarus, plokštainius, kugelį) nėra sveikas. Aš cepelino, kugelio, bulvinių blynų burnoj neturėjau maždaug dešimt metų ir negaliu pasakyti, kad nuo to prasčiau jaučiuosi ar atrodau.
Kiti galvoja, kad, kalbėdama apie priklausomybę cukrui, turiu omeny cukrų, dedamą į arbatą arba kavą. Jūs net neįsivaizduojate, kiek kartų aš mačiau situacijų, kada žmonės, besidievagojantys nė šaukštelio cukraus į arbatą/kavą nesidedantys, šalia savo becukrės kavos rytais sutaršo po du-tris sūrelius, per pietus – kokį nors pyrago gabalą arba varškės apkepą, kuris, pasirodo, galvojama, kad yra labai sveika, o vakarais dar užlieja tai bliūdu ledų („šitie jogurtiniai, tai sveiki“.)
Remdamasi savo patirtimi, toliau išvardysiu priklausomybės nuo cukraus simptomus, kurie, mano manymu, užklumpa tuos, kurie nebegali kontroliuoti savo potraukio saldumynams.
1. Mėgstate gerti visokius chocolate-caramel-macchiato gėrimus, kuriuose, nusodinus cukrų ant dugno, nusės koks penkiasdešimt gramų rafinuoto cukraus. Tokie gėrimai yra cukraus bomba, ir yra sukuriami specialiai tam, kad vystytų priklausomybę cukrui. Juose nėra absoliučiai nieko gero išskyrus tą vieną šotą espresso, bet jūs save apgaudinėjate, kad geriate kavą, jūsų vartojamas dalykas yra geriamas desertas. Tada dar priminsiu, kad bet kada galite nuvykti į kliniką ir paprašyti pajungti gliukozės tirpalą tiesiai į veną – efektas bus toks pats, tik daug efektyviau ir greičiau tokiu būdu save nusitrūčysite.
2. Antsvoris (dar – liemens apimtis) yra vienas pagrindinių rodiklių, kad jūsų mityba nėra visiškai tvarkoj. Jeigu kūne insulino apykaita vyksta tvarkingai, antsvoris neturi, iš kur formuotis. Greičiausiai tuos procesus ir patys išbalansavote nuolatiniu cukraus šlovinimu.
3. Išsivystęs atsparumas insulinui (kurį išduoda nekrentantis svoris, antsvoris, nuovargis).
4. Nuolatos fantazuojate apie tai, ką, kada ir kaip skanaus valgysite. Kaip kad sakoma, jog vyrai (ir moterys) nuolatos galvoja apie seksą – tik jūs galvojate ne apie seksą, o bandeles ir saldainius. Šiuo atveju apie seksą galvoti (ir juo užsiimti) būtų dešimteriopai kartų sveikiau.
5. Nuotaikų kaita, kuri paaiškinama fiziologiškai: turbūt teko girdėti, kad, suvalgius cukraus savo sudėtyje turinčių produktų, gliukozė kraujyje šauna į viršų, kurį laiką išbūna viršūnėje, bet po to lygiai taip greitai šauna žemyn ir tada apima nuovargis, silpnumas, cukraus koma ir beveik netrukus vėl einama ieškoti dar daugiau cukraus. Prie nuotaikų kaitos taip pat įtraukčiau depresiją, smegenų rūką, nuovargį, silpnumą, nulinę motyvaciją, elementarų tingėjimą, kuriuo taip mėgsta didžiuotis ir jį transliuoti milenialsai.
6. Valgydami saldumynus visiškai pametate kontrolę. Nebūtinai juos – visai neseniai į mane kreipėsi moteris, kuri buvo visiškai galvą pametusi dėl fruktozės ir vakarais į save kišdavo nežmoniškus kiekius vaisių ir uogų. Tai yra tik šiek tiek geresnis variantas negu kišti į save saldumynus, bet žmonėms, turintiems antsvorio ir norintiems atsikratyti rimtos cukraus priklausomybės, vaisius rekomenduočiau eliminuoti visiškai, nes juose gausu fruktozės. Kontrolės praradimas yra vienas iš simptomų, kad tai ne jūs kontroliuojate situaciją, o tai jus kontroliuoja. Tame maiste sėdi kipšas ir jūs esate to kipšo marionetė, ir jis patenkintas jus tampo už virvučių, juokiasi susiėmęs už pilvo, kol jūs vanojate savo ketvirtą keksiuką.
7. Reguliarūs galvos skausmai ir migrenos yra kitas cukraus priklausomybę išduodantis simptomas. Cukrus ilgainiui sukelia lėtinius uždegiminius procesus kūne, kurie pasireiškia ne iš karto, o užslėpta simptomatika: uždegiminiai procesai atakuoja žmogaus silpniausias vietas. Vieniems tai pasireiškia bėrimų, aknės, kitiems antsvorio, galvos skausmų, o vėliau – ligų forma.
8. Sutrikęs miegas ir nemiga yra dar vienas simptomas. Kaip jūs tikitės užmigti, kada jūsų kasa skęsta insulino kiekyje ir desperatiškai bando jį čia pat pumpuoti į jūsų riebalų ląsteles? Aš, pavyzdžiui, susitvarkiusi mitybą visiškai persiregistravau savo charakterį ir įpročius, ir iš nemigos kamuojamos pelėdos tapau vyturiu – jau keletas metų kylu su pirmais gaidžiais, medituoju, sportuoju, ir tik po to einu dirbti. Tiesa, vakarais lūžtu irgi dažniausiai anksti, dėl ko negaliu pasakyti, kad man kyla didelių problemų.
9. Sugar rush, sugar high – apsinešimas nuo cukraus. Gavus cukraus jums gyvenimas žiauriai mielas, lengvas, malonus ir geras, akyse nušvinta, nes jūs tuo metu patiriate nedidelį smegenų orgazmą: išsiskiria malonumo hormonai serotoninas, dopaminas ir insulinas.
10. Priešdiabetinė būklė arba antro tipo diabetas – čia jau reikia būti nemenkai prisidirbus. Tai jau yra priklausomybės cukrui pasekmės. Jeigu turite atsparumą insulinui, jūs arba jau esate, arba netrukus būsite priešdiabetinėje būklėje. Daktaras Unikauskas sako, kad jeigu turite atsparumą insulinui, jūs jau esate ligonis.
11. Tinimai, veido paburkimai, ypač gerai identifikuojami rytais. Rytais patinę vaikšto ne tik alkoholikai, bet ir visi emociniai valgytojai – angliavandeniai kaupia skysčius. Atsisakius cukraus pirmomis savaitėmis netenkama daug skysčių, dėl ko praktiškai iškart krenta svoris – kol kas dar ne riebalai, bet ateis ir jų eilė.
12. Pavydite žmonėms, turintiems kietą mitybos kontrolę – čia žanro klasika. Jūs net neįsivaizduojate, kiek kartų mane toksiniai pavyduoliai bandė suvilioti pyragiukais, tortukais, sūreliais, bandelėm, ledais ar kitais malonumais – vien tam, kad matytų, kaip aš prarandu kontrolę. Jūs dar nežinote, kad priešais jus – karys su geležine valia. Jeigu man ne bandelių diena, aš neimsiu į burną nė vieno gramo. Nė vieno kąsnio neimsiu todėl, kad bet koks maistas, išskyrus vandenį, skatina insulino išsiskyrimą. Kuo dažniau užkandžiaujate (gali būti vienas kąsnis), tuo dažniau skiriasi insulinas. Kuo dažniau skiriasi insulinas, tuo didesnė tikimybė išvysti atsparumo insulinui būklę.
13. Aršiai neigiate priklausomybę cukrui. Tiesą sakant, kuo labiau neigiate priklausomybę cukrui, tuo didesnė tikimybė, kad ją turite. Merfio dėsnis.
14. Stipriai išreikštas PMS ir sunkios menstruacijos. Paaiškinama paprastai: per daug vartojant cukraus, pamažu išsibalansuoja esminiai hormonai. Atlikti tyrimai rodo, kad moterys, jaučiančios PMS simptomus, suvartoja 275 proc. daugiau (beveik trim šimtais procentų daugiau!) rafinuoto cukraus, negu moterys, kurios neturi išreikštų PMS simptomų (Dr Sara Gottfried „The Hormone Cure“). Tai apie ką mes kalbam, damos. Ar įmanoma sutvarkyti? O taip. Aš neturėjau PMS bent šešerius metus. Iš patirties konstatuoju tai, ką matau – geriau moterys mirs nuo diskomforto ir aiškiai išreikštos simptomatikos, negu atsisakys cukraus, ir jos laikosi įsikabinę tų savo negalavimų.
„Ką aš veiksiu, jeigu vakare neisiu persivalgyt prieš teliko ekraną?“
Nežinau, gal susitiksite naują meilę ir eisite mylėtis, arba imsitės naujo hobio, arba pradėsite rašyti eilėraščius, o gal megzti, ar skaityti knygas. Nustojus persivalgyti staiga atsiranda labai daug laisvo laiko ir energijos, tai pradėkit galvot jau dabar, ką su ja veiksite.
Pagrindinis žmones kamuojantis klausimas yra, ar galėsiu dar kada nors gyvenime valgyti bandelę. Galėsite, drąsiai, o prie bandelės ir tortuką. Bet pradžiai reikės eliminuoti cukrų maksimaliai ir taip visiškai susitvarkyti kontrolės neturėjimą.
15. Negavus saldumynų – pagirios, kaip narkomanui negavus savo dozės – pasireiškianti dideliu irzlumu, sunkiai valdomu nerimu, net rankų drebuliu. Norite žūtbūt gauti savo dozę, visa kita nueina į antrą planą.
16. Jau daug kartų bandėte mesti cukrų, bet jums nepavyko – reiškia, priklausomybė ima viršų, esat bejėgis, kol kas neradote būdų tvarkytis.
17. Cukraus produktus vartojate pasislėpę, nes gėda valgyti atvirai, patys suvokiate, kad jų vartojate per daug. Valgoma pasislėpus – randamas pretekstas išeit į lauką, gal vedžiojant šunį, kur greit nusiperkama kioske saldumynų, ir sušlamščiama, kol niekas nemato. Valgymo sutrikimai (ir priklausomybė cukrui) beveik visada paraleliai eina glaudžiai su gėdos ir kaltės jausmu.
Dabar dar noriu greit sukrauti statistikos maniakams keletą faktų apie antsvorį ir nutukimą: pasaulio populiacija dabar yra 8,064,851,695. Skaičiuojama, kad nutukusių žmonių – 676,000,000. Lietuvoje skaičiuojama, kad 44 proc. moterų yra nutukę, vyrų – 60 proc. Europoje pagal nutukimą esame penkti. Ganėtinai gluminantys skaičiai, ar ne taip?