Lotynų Amerikos šokiai man nesvetimi – vaikystėje lankiau pramoginius šokius ir šokdavau „Čia čia čia“ bei samba, o apie savo santykį su aerobika tuoj parašysiu.
Mano paauglystės laikais, gūdžiais devyniasdešimtaisiais, Kaune kultiniu tapo ką tik atsivėręs, senoje radijo gamykloje įkurtas sporto klubas „Fankas“, ir ažiotažas buvo didelis – tai buvo pirmas sporto klubas, pasiūlęs iki tol negirdėtas aerobikos treniruotes. Didelė dalis vietinių paauglių ir jaunesnių damų (tuo metu važiuoti specialiai į sportą vyresnėms moterims buvo negirdėto įžūlumo reikalas, tad jos likdavo namuose prie puodų ir vaikų) plūsdavo iš visų Kauno užkampių ir atokesnių rajonų, kad galėtų pasportuoti su aerobikos instruktorėmis Daiva ir Erika. Man jos abi tuo metu atrodė kaip iš dangaus nusileidusios divos – jos abi elgėsi nelietuviškai, nes daug šypsojosi ir turėjo neatremiamą pasitikėjimą savimi, o ir rengėsi keistai – mes tuo metu dar nebuvome matę specialių sportui skirtų rūbų ir į fizinio lavinimo pamokas eidavome dėvėdamos baisius išaugtus brolio treningus ir pirmus po ranka papuolusius nudilusius marškinėlius.
Apie specialias sportui skirtas liemenėles nebuvo net kalbos – pirmą tokią įsigijau būdama devyniolikos, išvažiavusi į Ameriką. Aš Eriką prieš keletą metų sutikau Kauno gatvėse ir sustabdžiau ją tam, kad pasakyčiau, jog ji yra mano visų laikų geriausia instruktorė. Kiek gyvenime pervažiavau šalių, Erikos mokymai buvo tie, kurie paliko stipriausią įspūdį ir poveikį. Tempimo pratimus, išmoktus „Fanke“ prieš daugybę metų, praktikuoju iki šiol.
Taigi į zumbą atvykstu geru pusvalandžiu anksčiau, kad turėčiau laiko apsižiūrėti aplinką. Iš išorės „Impuls“ pastatas Kareivių gatvėj atrodo gerai. Viduje viskas, regis, pažįstama – spintelės, interjeras, džiovintuvai, veidrodžiai ir dušai. Vėliau atminties užkaboriuose atgaminu, kad į „Impuls“ Kaune gal prieš penkiolika metų vykdavau į baseiną, ir mane truputį ima nerimas dėl to, kad per tuos penkiolika metų interjeras atrodo nepakitęs.
Bet bėda ne interjeras. Jeigu prie registratūros pasistengta ir kažkiek šviežiau – erdvus vestibiulis su sofa, akvariumu ir kavos aparatu, tai persirengimo kambariuose prasti reikalai. Turiu taip pat paminėti įėjimo sistemą, kuri yra ne su kortele, kaip visas pasaulis daro, o su piršto atspaudu. Atsiprašau, ar jūs esate oro uostas? Man tai atrodo kaip aukščiausios klasės išsidirbinėjimas ir papildomo darbo sau ir lankytojams susikūrimas. Kam to reikia? Nes mandriau? Problema su piršto atspaudu yra tokia, kad jo dažniau nenuskenuoja, negu nuskenuoja – kol stoviu vestibiulyje, matau vargstančius įeiti arba išeiti norinčius žmones, desperatiškai mygiančius savo rodomuosius pirštus prie skenerio. Norėčiau tiems, kas tą sistemą sugalvojo, pademonstruoti vidurinį, nes tai gerai atspindi, ką apie tą gremėzdišką ir idiotišką sistemą galvoju.
Persirengimo kambariuose ir dušuose vyrauja prieblanda, kuri man visada bet kur išmuša saugiklius (išskyrus nebent kine ar romantiškame pasimatyme prie žvakių šviesos). Tai man neatrodo švelniai ar maloniai, o kaip vykęs būdas slėpti nešvarą – ant lentynos po veidrodžiais (ne tos, ant kurios laikomi džiovintuvai, o vienos aukščiau) susikaupę daug dulkių, o veidrodžiai taškuoti nuo dėmių ir nevalyti. Keista, nes, regis, nesenai mačiau praeinančią valytoją. Grindys sąlyginai švarios, kaip ir foteliai/ sofa, pastatyti tarp spintelių. Tualete blogiau. Jame tvyro aštrus šlapimo kvapas. Nėra kriauklių nusiplauti rankoms, tam reikia grįžti į persirengimo kambarį.
Kylu į antrą aukštą – treniruoklių salėje labai daug raumenis besipumpuojančių garsiai stenančių džentelmenų, apsiginklavusių štangomis ir įvairiaspalviais specialių baltyminių gėrimų buteliais. Pliusas, kad vieni langai į gatvę, kiti – į baseiną, dėl to aplinka nesijaučia klaustrofobiška. Tačiau yra kitų bėdų – pastatas akivaizdžiai turi problemų su ventiliacija, nes viduje tvyro stiprus senų vamzdynų (pelėsio?) ir chloro kvapas. Chloras šiuo atveju permuša vamzdynus. Iš mano patirties chloro kvapo sporto klubuose su baseinu visiškai išvengti yra sunku, bet įmanoma. Pavyzdžiui, mano gimto miesto baseinas „Girstutis“ šitą problemą išsisprendęs puikiai ir aš ten niekada neturėjau nusiskundimų dėl kvapo. Aš ne ekspertė, bet čia yra seno pastato ir vėdinimo planavimo reikalai.
Smirda visur – persirengimo kambariuose, treniruoklių salėje ir dušuose. Tualetuose nelabai, nes čia chloro kvapą permuša nevalytų tualetų kvapas. Padėtis geresnė salėse, kuriose vyksta aerobikos ir spiningo užsiėmimai, nes juose sujungti kone visa jėga pliekiantys kondicionieriai. Ten yra kita rizika – gauti kondicionieriaus peršalimą.
Prisipažinsiu, kad aplinka mane truputį pribloškia – aš suprantu, kad tai yra vienas ekonominių sporto klubų, orientuotų į vidutines pajamas gaunantį vartotoją, bet kad bus taip blogai, nesitikėjau, nes čia ne apie ekonomiką, o apie elementarią pagarbą savo lankytojui. Aš iki šiol nebuvau susiformavusi apie lietuvius įspūdžio kaip apie nešvarius žmones. Tiesą sakant, tik grįžusi iš Švedijos į Vilnių aš parašiau atskirą pagyrimą lietuviams apie tai, kokia jie yra švari tauta ir šalis.
Likus dešimčiai minučių iki užsiėmimo pradžios nematau nė vieno žmogaus. Laimei, vėliau pasirodo gal apie dvidešimt ar net daugiau jaunesnio ir vyresnio amžiaus moterų, tarp jų ir keletas savo moteriškumą ir klubo judesius išlaisvinti panorę vyrai. Čia su visa pagarba – žaviuosi vyrais, kurie turi drąsos eiti į moterų auditorijai skirtus užsiėmimus. Tikiu, kad jie ten pasisemia naudos ir įkvėpimo.
Kas yra ta zumba? Zumba yra fitneso programa, kilusi iš Kolumbijos, kur šokėjas ir aerobikos instruktorius Alberto Perezas pamiršęs užsiėmimui paruošti muziką pradėjo improvizuoti, įpindamas latino šokių judesius į įprastus aerobikos užsiėmimus. Zumbą sudaro šešiolika esminių judesių ir keturi skirtingi ritmai – salsa, regetonas, merengue ir kumbija. Mums pakaks žinoti, kad tai yra Lotynų Amerikos šokių įkvėpti judesiai.
Trenerė nuostabi. Ji nekalba, užtat labai intensyviai šūkauja, strykčioja, ploja, šoka ir net šaukia. Labai nelietuviška, ir tuo momentaliai paaiškina savo sėkmę – neabejoju, kad ji pritraukia daug lankytojų dėl savo užkrečiamos energijos. Mums belieka kopijuoti. Regis, šoka ji jau daug metų, puikiai jaučia savo lankytojus ir tempą pritaiko pagal publiką – bent man taip atrodo. Tvarkaraščių sąraše susirandu jos pavardę – Indrė Ivanauskaitė-Vindašiuvienė. Pagarba, Indre. Ačiū jums už tą energijos pliūpsnį.
Choreografija nesudėtinga – daug judesių, koncentruotų ties klubais, nesudėtinga choreografija kojoms, nemažai rankų kilnojimo ir labai daug šokčiojimo, taip pat kartais pietų šalims būdingu temperamentu kratome krūtines. Tempas vidutinis – pašokam keletą choreografinių judesių skambant garsiai lotynų muzikai, pasiplojam, atsigeriam, varom toliau.
Man pasirodė, kad pamoka labai trumpa – sportuoti pradedam 17.20, baigiam 18.05, bet gale bent penkias minutes skiriame tempimo pratimams, todėl realaus fizinio darbo yra tik keturiasdešimt minučių. Lyginu su savo dabar lankomu hiphopu – mes ten pratę prie šešiasdešimties minučių arimo be sustojimo, išskyrus vandens ar persigrupavimo salėje momentus.
Bet kad labai jau silpnai, pagalvoju po visko. Prakaitą šluostytis tenka, bet man, pratusiai prie mūsų hiphopo trenerio Gyčio Jeremičiaus tempo, veikti yra tikrai nedaug. Nesakau, kad man zumbos choreografija pasirodė labai paprasta – buvo momentų, kur vietoje zumbos dar nepagaudama naujos choreografijos įmesdavau keletą gatvės šokių judesių. Bet iš esmės tai yra orientuota greitai pramogai, kad uolūs biurų arėjai ar namų šeimininkės galėtų užsidėti sau pliusą – „šiandien buvau zumboj“. Žinoma, tai yra geriau nei sėdėti ant sofos priešais televizoriaus ekraną.
Reikalinga apranga: bet kokia, jums patogi judėti. Logiška dėvėti sportinę. Apavas – bet koks sportinis. Vienas vyras atėjo avėdamas paplūdimio šlepetes – galbūt pakilo ką tik nuo baseino, nežinau. Bet šitų tikrai nerekomenduočiau.
Kam tinka: moterims, norinčioms išlaisvinti savo pasitikėjimą savimi, atsikratyti kompleksų ir atsigauti nuo lietuviškos patyčių kultūros, nes čia ji, deja, labai gaji. Dėl šio aspekto pamokas labai giriu – to Lietuvos moterims labai reikia ir trūksta, ir tai akivaizdžiai demonstruoja poreikis ir užpildyta šokių salė (kuri, beje, labai erdvi – tai irgi pliusas, nes netenka trintis užpakaliais su kitais šokėjais).
Intensyvumas: vidutinis. Tinka pradedantiesiems ir nesportavusiems.
Būsena kitą dieną: kad nelabai ką jaučiu. Jeigu po skvošo dar bent savaitę skauda raumenis, kurie nežinojau, kad egzistuoja, arba po kikbokso keletą dienų šliaužioju pažeme, dabar tik gailiuosi, kad praleidau hiphopo užsiėmimą, bet ko dėl jūsų, pupuliai. Galite man dar siūlyti veiklų, kad išbandyčiau.
Ar grįžčiau darkart? Niekada nesakyk niekada, bet panašu, kad į šį sporto klubą labiau norėčiau niekada negrįžti. Išbandyti zumbą kitame sporto klube – taip. Norėtųsi taip pat didesnio intensyvumo.
Taip pat reiktų paminėti, kad čia reikia atsinešti savo spyną, nes spintelės yra be spynų. Neškitės taip pat savo vandenį, nes čia jo negausite nei baseino zonoje, nei niekur viršuje (tiesa, galima jo nusipirkti registratūroje). Dvi kriauklės persirengimo kambaryje turi beveik neegzistuojančio spaudimo maišytuvus, dėl ko norint užpildyti butelį reikia stoviniuoti geras penkias minutes ir jis bėga drungnas.
Netrunku išanalizuoti, kodėl tokia strategija taikoma: „Impulso“ klubuose už 7 Eur mėnesiui siūloma pirkti vandens narystę. Jūs gerai perskaitėt. Kokosų, ananasų, pasiflorų ir kitų skonių, rašoma klubo puslapyje, su vitaminais B, be cukraus ir gliuteno.
Gerai. O kas atsitiko senam geram vandeniui? Nežinau, ar esate girdėję, bet daugybė mitybos specialistų ir trenerių rekomenduoja gerti būtent vandenį, tiesą sakant, daug jo. Kuo daugiau judi, tuo daugiau geri, kad nenuhidratuotum ir išlaikytum atitinkamą elektrolitų lygmenį – žinote, kalis, magnis, natris, kurie palaiko normalią širdies veiklos ir raumenų funkciją. Tai kam šito papildomo išsidirbinėjimo? Dėl to, kad siekiama gauti sau kuo daugiau komercinės naudos? Kiti sporto klubai bent jau sugeba verslą vystyti ir eurus iš lankytojų išmušinėti subtiliai, taip atvirai nedeklaruojant. Savo sportuojančiam ir greičiausiai mityba besidominčiam lankytojui teigti, kad gėrimas yra be glitimo, yra labiau nei įžūlu. Reikia būti visišku idiotu ir nesusiorientuoti produktuose ir ingredientuose, kad suvoktum, jog gėrimai iš esmės niekada neturi glitimo, išskyrus girą, nes ji gaminama iš duonos.
Gal jūs vietoje savo vidutinių gabumų rinkodaros specialistų geriau nusisamdykite porą valytojų, kurie nugramdytų pelėsį nuo dušo plytelių, ir pastatykite keletą nemokamų vandens salelių ir vien dėl to stebėkite augantį lankytojų skaičių.
Bendra patirtis: aplinka nėra maloni, bet ištveriama. Nuostabi trenerė ir puiki jos energija tai atperka.
Kaina už vienkartinę treniruotę: prisiregistravus su prekybos tinklo „Rimi“ lojalumo kortele, tris dienas galima bandytis nemokamai. Kitu atveju – 25 Eur už vienkartinį įėjimą. Mėnesio abonementas kainuoja apie 70, jei turite metinę narystę, ir iki 100 Eur, jei neturite. Leiskite, palyginsiu su savo apdainuotąja antrąja tėvyne Švedija, tiksliau, Stokholmu, kuris laikomas brangiausiu Švedijos miestu. Jame už abonementą viename populiariausių šalies klubų aš mokėdavau apie 40 Eur per mėnesį, ir ten tikrai stovi čiaupai su vandeniu.
Mano verdiktas: šįkart išskiriu vertinimą į dvi dalis, nes galvoju, kad trenerė nėra atsakinga už aplinką, kurioje ji dirba. Trenerei Indrei – penkios žvaigždutės iš penkių; „Impuls“ klubui – viena žvaigždutė iš penkių. Vidurkį, manau, nesunkiai išsivesite patys.