– Kaip ir kada sužinojai apie poliamoriją?
– Poliamorija tarsi visada figūravo mano gyvenime. Mano draugai ir vyresni giminaičiai kartais pasakodavo apie savo patirtis ar norą išbandyti atvirus santykius (angl. terminas – open relationship), ar net seksą trise. Kai man buvo 12 metų, stovykloje viena mergaitė papasakojo, kad jos tėtis yra vyras, kurį abu jos tėvai buvo įsimylėję. Buvau girdėjusi daug istorijų apie sugriuvusias santuokas, kuomet vaikai turėjo „pasirinkti puses“, tad prisimenu kaip naiviai tuomet pamaniau, kad kelių tėvų turėjimas gali išgelbėti šeimas. Maniau, kad visos poros anksčiau ar vėliau pasikalba tarpusavyje ir apsvarsto atvirus santykius (tuo metu maniau, kad poliamorija būtent tai ir yra). Iki savo pirmųjų santykių nesupratau, kad monogamija yra numatyta norma, o poliamoriją žmonės priima arba kaip nuotykį, arba laiko amoralia.
– O kada supratai, kad poliamorija – tau tinkama santykių forma?
– Kai ėmiau susitikinėti, tiksliai nežinojau, kas yra poliamorija – maniau, kad tai atviri santykiai, seksas trise ar pora, kurioje partneriams su abiejų žinia galima pasismaginti su kitais. Tuo pačiu mačiau, kaip įskaudinami mano draugai, kuriuos išduoda jų merginos ar vaikinai. Jų, kaip partnerių pasitikėjimo sulaužymas ir įskaudinimas man, stebinčiai iš šalies, atrodė neatleistinas. Kai mano pirmasis vaikinas aiškiai išreiškė poziciją dėl buvimo santykiuose tik dviese – nusprendžiau išbandyti monogamiją. Santykiams vystantis supratau, kad mano vaikinas buvo ne tik monogamiškas, tačiau ir labai savininkiškas. Jam buvo sudėtinga priimti mano paprastą draugiškumą kitiems vyrams, tuo tarpu aš pati supratau, kad manęs visai netrikdo, jei su juo flirtuoja kitos merginos. Atvirkščiai, jaučiausi gana gerai, nes kitos merginos tarsi patvirtino, kad jis buvo gražus ar protingas. Kai šie santykiai baigėsi, žinojau, kad nebegalėsiu būti monogamiškuose santykiuose, tad jau penkerius metus praktikuoju poliamoriją.
– Kaip kiti žmonės reaguoja, kai papasakoji apie daugeliui gana neįprastą ar net nežinomą santykių formą? Ką sako tavo tėvai?
– Kaip turbūt suprantate – labai atsirenku, kam tai papasakoti. Panašu, kad daugelis žmonių poliamoriją supranta kaip mano sutikimą miegoti su visais, kurie tik prisiartina arba kaip polinkį į neištikimybę. Taigi, teko turėti daugybę labai nejaukių pokalbių po to, kai prasitariau apie savo praktikuojamą santykių formą. Kita vertus, žmonėms dažniausiai tiesiog smalsu, sulaukiau keletos nuoširdžių klausimų iš savo draugų ar kolegų. Tai – tabu, tai apie santykius ir seksą, tai – jaudina ir gąsdina. Teko susidurti su pora mano amžiaus žmonių, kurie, išgirdę apie poliamoriją, supyko. Kai kuriems tai tampa santykių etikos klausimu, ypač tiems, kurie anksčiau buvo apgauti ir įskaudinti. Dažniausiai kiti žmonės sako, jog poliamorija skamba gerai, tačiau niekada negalėtų jos praktikuoti – nesuvaldytų pavydo.
Mane kiek stebina, kad į tokį mano pasirinkimą tėvai sureagavo gana neigiamai. Prieš keletą metų sužinojau, kad kai buvau vaikas, jie eksperimentavo ir praktikavo atvirus santykius. Jie nėra priešiški, tačiau mano, kad mano polinkis į poliamoriją – tik etapas. Vis dėlto, jų santykiai buvo panašesni į įprastus, tuo tarpu aš lieku atvira galimybei įsimylėti ir būti santykiuose su keletu žmonių.
– Kas buvo sunkiausia pradėjus poliamoriškus santykius? Kaip susidoroji su pavydu ar savininkiškumu?
– Nėra „tinkamo būdo“ praktikuoti poliamoriją, tačiau jai praktikuoti reikia tam tikrų sąlygų. Poliamorija gali būti įvairi, tačiau visas jos formas jungia emocinis sąžiningumas, empatija, komunikacija ir sutikimas. Sutikimas yra pats svarbiausias dalykas kiekvienuose santykiuose, tačiau turime jaustis saugiai, kad galėtume pasitikėti savo jausmais naujam žmogui. Jei viena pusė to nenori – tai nenutinka.
Negaliu būti gera partnerė savo vaikinams ar merginoms, jei negaliu nuoširdžiai pasakyti jiems, kaip jaučiuosi ir nesuprantu, kaip jaučiasi jie. Tai reiškia, kad kiekvienas turime norėti įdėti pastangų savęs pažinimui, ypač turėtume atkreipti dėmesį į tas tamsias, nesaugumo kupinas puses. Gebėjimas reflektuoti, kad geriau pažintume savo emocijas ir kodėl reaguojame taip, kaip reaguojame, o tuomet mokytis, kaip apie tai kalbėtis su savo partneriais nedarant išankstinių išvadų, kaip jie tvarkosi su tam tikra situacija – yra sunkus ir iššūkių kupinas darbas. Jei šio darbo nedarytume – santykiai gali tapti toksiški net tada, jei visi vieni kitus mylime ir bandome būti dėmesingi.
Pavydas – keistoji poliamorijos dalis. Mano pirmasis vaikinas buvo labai savininkiškas – tai tapo toksiška. Mes labai daug apie tai kalbėjomės ir jis pats suprato, kad tai kyla iš nepasitikėjimo savimi, tačiau galiausiai paaiškėjo, kad tokį jo elgesį lėmė suvokimas, kad mes „priklausome vienas kitam“. Taigi, jis jautėsi turintis teisę į mano laiką ir nuolatinį dėmesį, tačiau niekada su manimi apie tai nesikalbėjo, tad tai greitai pasireiškė pykčio ir pavydo pliūpsniais. Jei pati pajuntu, kad imu pavydėti savo partnerio, dažniausiai savęs paklausiu, ar nepradėjau manyti, kad man priklauso kažkas daugiau nei su partneriu aptarėme. Santykiuose kyla nesusipratimų dėl nesuvaldytų lūkesčių.
Vis dėlto, jei mano pavydas kyla ne dėl šios priežasties, tuomet stengiuosi atidžiau panagrinėti tai, dėl ko nerimauju. Gal jaučiu, kad partneris nutolęs? Į mane rečiau kreipiasi ar planuoja kažką neįtraukiant manęs? Šie klausimai dažniausiai man primena mano neužtikrintumą savimi ir tuomet galiu apie tai pasikalbėti su savo partneriu bei papasakoti, kaip jaučiuosi. Žinoma, gyvenimas nuolat keičiasi ir nutinka įvairių dalykų, kurie apsunkina santykius, tačiau jei nuolat kalbėsimės apie pokyčius ir kaip jie veikia mūsų kasdienybę bei veiksmus – pakoreguosime lūkesčius.
– Ar jauti, kad poliamorija – geriausia santykių forma tau, ar vis dar neatmeti galimybės vėl grįžti į monogamiškus santykius?
– Nemanau, kad kada nors norėčiau vėl būti monogamiškuose santykiuose. Nesakau „niekada“, gyvenimas per daug chaotiškas ir besikeičiantis, o aš nemanau, kad galiu žinoti, ko norėsiu po penkerių, dešimties ar 40-ies metų. Bet dabar galiu pasakyti, kad esu laiminga.
– Ar pastebėjai kokių nors skirtumų būnant su vienu partneriu palyginus su tais kartais, kuomet buvai santykiuose su keletu partnerių?
– Ne. Aš aktyviai praktikuoju poliamoriją tik penkerius metus, tad manau, jog vis dar esu naujokė. Yra daugybė skirtingų poliamoriškų santykių formų, kurių dar net nespėjau apsvarstyti pati, tačiau, buvimas keliuose poliamoriškuose santykiuose atrodo šiek tiek panašiau į veiklą, kuri reikalautų daug pastangų tarpusavyje bederinant visų parnerių tvarkaraščius.
– Ar supažindinai savo partnerius tarpusavyje? Kaip pati jautiesi susipažindama?
– Jei pasiekiame tokį santykių lygį, kuomet galime vadintis partneriais, tuomet tikrai noriu, kad visi susipažintume. Apskritai, tai priklauso nuo situacijos. Savo antrųjų santykių metu sirgau liga, kuri darė neigiamą įtaką mano libido, tad nusprendėme, kad mūsų santykiai taps atviri. Mano vaikinas man pristatė kitą merginą po to, kai jie nuėjo į porą pasimatymų. Dabartiniuose savo santykiuose dar laukiu, kol galėsiu pristatyti savo partnerius. Manau, kad viskas sukasi aplink emocinį atvirumą ir komunikaciją. Reikia pasikalbėti su partneriais apie tai, kaip jie jaučiasi. Man patinka man svarbius žmones supažindinti tarpusavyje, tačiau aš tai darau tik tokiu atveju, jei jie parodo norą susipažinti arba, jei santykis tampa rimtesnis. Pati dažniausiai džiaugiuosi susipažindama su partnerio mylimosiomis ar mylimaisiais. Naujas žmogus parodo, kitą mano partnerio atspindį, ką jis mėgsta ir kas jį paverčia tuo, kuo yra. Taip pat nerimauju, ar mes sutarsime. Rodos, jog šis kylantis nerimas yra it kliūtis, kurią turiu įveikti.
– Kokius poliamorijos privalumus ir trūkumus išskirtum?
– Tai, žinoma, labai individualu, tačiau man labai sunku suprasti žmones be žodžių, todėl gana greitai pasijuntu nesaugiai ir imu nerimauti dėl to, kaip kiti jaučiasi. Buvimas poliamoriškuose santykiuose man reiškia, kad šią problemą galiu gana lengvai pagilinti, jei nesu iki galo atvira su savimi apie tai, kaip jaučiuosi ir nekomunikuoju su partneriais. Kalbant praktiškai, gerokai sunkiau suderinti susitikimus, kai derini daugiau nei dviejų žmonių grafikus. Kita vertus, santykių privalumai atsveria trūkumus. Jausmas, kuomet tavo partneriai yra pasirengę tau padėti ir yra tokios pat nuomonės, kaip tu, yra fantastiškas. Pati esu ganėtinai išsiblaškiusi asmenybė, tad partnerių buvimas šalia man padeda nurimti ir susikoncentruoti. Ir jei mano nesaugumas ima viršų, o partneris užsiėmęs savo reikalais – tuomet galiu susitikti su kitu, kuris taip pat žino situaciją iš vidaus ir gali padėti racionaliai ją įvertinti.
– O ką darai, pavyzdžiui, per šventes? Per Kalėdas daugeliui įprasta keliauti pas partnerio šeimą ir pasikviesti partnerį į savąją, kaip tokioje situacijoje elgiatės jūs?
– Man kol kas neteko su tuo susidurti, tačiau manau, kad mūsų šeimų požiūris ir noras suprasti padės priimti tokius sprendimus ateityje.
– Ko gero, daugelis poliamoriją įvertintų kaip jaunų žmonių išgyvenamą etapą, kuriame dar nenorite rimtų santykių, tačiau anksčiau ar vėliau surimtėsite ir norėsite šeimos, vaikų. Ką apie tai manai?
– Poliamorija egzistuoja daugybe formų, o būti santykiuose su daugiau nei vienu žmogumi yra tik viena jų. Pora, kuri nusprendžia leisti vienas kitam turėti vienos nakties nuotykių, kitą seksualinį partnerį ar pan., irgi yra poliamorijos formos. Buvimas vienišu ir pasiruošusiu nuotykiams nėra tas pats, kas buvimas rimtuose poliamoriškuose santykiuose. Kalbant apie šeimą, reikėtų paminėti keletą dalykų.
Komunikacija apie įvairias su santykiais susijusias atsakomybes ir jų pasiskirstymą gali būti šiek tiek komplikuota. Pavyzdžiui, nėra jokių įstatymų, padėsiančių įgalinti poliamoriškas sąjungas. Monogamija yra norma mūsų visuomenėje, ir ši santykių rūšis yra legali ir apibrėžta teisinės sistemos. Tačiau yra daugybė poliamoriškų šeimų, kurios nori turėti vaikų, tačiau teisinė sistema nėra tam palanki. Žinau keletą poliamoriškų sąjungų, kuriose partneriai turi vaikų. Žmonės, esantys poliamoriškuose santykiuose nori tų pačių dalykų: kažkur įsikurti ir įsitvirtinti ar įsigyti nuosavą būstą. Mūsų visuomenėje monogamija pateikiama kaip vienintelė priimtina santykių forma ir tai sudaro įspūdį, jog nėra jokio kito pasirinkimo. Dėl visų šių priežasčių dažnai yra labai sunku rasti kitokių formų santykių pliusų. Tačiau didžiulis noras išbandyti kažką naujo padeda.