– Papasakokite, kaip kilo idėja tokiam projektui?
– Gyvenime teko sutikti daugybę apvalių formų moterų, kurios spinduliuoja gerą energiją, nuo veidų nedingsta šypsena, švyti ir sunku atitraukti akis. Negana to, yra sveikos ir gyvena visavertį gyvenimą. Kilo idėja ieškoti plus size formų merginų bei moterų, jas įamžinti ir pasidalinti atviromis jų istorijomis. Tuo, kas slypi po šypsenomis ir kokia kaina to buvo pasiekta. Mano tikslas, kad kiekviena moteris, kuri išdrįso dalyvauti šiame fotoprojekte, jos atvira ir nuoširdi istorija taptų įkvėpimu daugybei kitų moterų, kurios dar nemyli savęs tokių, kokios jos yra; kurios turi daugybę kompleksų dėl savo kūno sudėjimo; kurios buvo įskaudintos kitų žmonių ne dėl to, kokios jos yra, o dėl to, kaip jos atrodo; visoms moterims, kurios dar nesijaučia gerai savo kūne; kurios vis dar nedrįsta savęs parodyti; kurios galvoja, jog tokia ji yra viena. Ilgai galvojau fotoprojektui pavadinimą, kol galiausiai kilo mintis, jog grožis neturi svorio tiesiogine ta žodžio prasme. Grožis nesveria 50 kg, 90 kg, ar kiek bebūtų. Jo neįmanoma pasverti.
Perkeltine prasme, grožis turi svorio ir neretais atvejais, pakankamai nemažai. Kiekvienas žmogus iš prigimties trokšta būti gražus. Tačiau kiekvieno grožio suvokimas yra skirtingas. Šis suvokimas susiformuoja augant ir bręstant. Visais laikais grožis buvo suprantamas skirtingai, ypač moterų. Per visą žmonijos istoriją gražia moterimi buvo laikoma tiek pilna, tiek liekna, tiek balta lyg popierius oda, tiek itin įdegusi, tiek su storais antakiais, tiek išvis be jų.
Tačiau jei žmogus gražus išoriškai, tai dar nereiškia, kad jis bus gražus ir savo vidumi. Vidinio grožio sąvoka apibūdina teigiamas asmens savybes, kurios nėra matomos išoriškai, tačiau tampa itin svarbios, kuomet su juo bendraujame. Šiandieniame pasaulyje itin sureikšminamas išorinis grožis. Jis daro didžiulę įtaką žmonėms. Jie, jei yra nepatrauklūs ir neatitinkantys to meto grožio standartų, dažniausiai būna nuvertinami ir diskriminuojami. Todėl šio fotoprojekto siekis yra parodyti, kad ir apvalios moterys ne tik, kad gali būti, bet ir yra gražios, seksualios, geidžiamos, savimi pasitikinčios, besišypsančios ir laimingos. Šia fotografijos meno akcija siekiu ir socialinio tikslo – nelikti abejingiems šiandien vyraujančioms klaidingoms šabloninėms ir vartotojiškoms grožio suvokimo tendencijoms, žalojančioms ne vienos merginos ir moters vidinį pasaulį.
– Ar nebuvo sunku surasti moterų, norinčių fotografuotis?
– Šį fotoprojektą pradėjau dar 2014 m., kuomet dar nebuvo taip populiaru kalbėti apie plius dydžio moteris, juolab atvirai fotografuotis ir viešai dalintis fotografijomis. Tuo metu išties buvo nelengva rasti moterų, norinčių sudalyvauti fotoprojekte, parodyti savo kūno formas ir viešinti tai, ką dažniausiai yra įpratusios slėpti. Šiandien – viskas kitaip. Pagaliau Lietuvą pasiekė nauji pasauliniai rodikliai, kuomet garsiausi mados namai renkasi plus size modelius madų demonstravimui, kuomet rengiami įvairūs TV projektai, kurių dalyviai yra plius dydžio moterys ir vyrai, kuomet žurnalų viršelius puošia stambesni žmonės ir t.t. Džiugu, kuomet plečiamas požiūris į išorinį grožį. Tai ypač svarbu vaikams ir paaugliams, kurie dar tik kuria save, matyti, jog viskas gerai būti tokiu, koks esi, jog išorė nėra nuosprendis, kad esi nepakankamas. Šiuo metu socialinėse erdvėse vyrauja nauja mada – rodyti realų savęs vaizdą, be jokių filtrų ir tai džiugina.
Tiesa, labai stebina tai, jog moterys, kurios rašo ir nori prisijungti prie fotoprojekto, dažnai būna lieknos ar net labai lieknos, tačiau save laiko plius dydžio. Kai jauna mergina atsiunčia savo fotografiją, kurioje akivaizdžiai matyti, jog yra vidutinio kūno sudėjimo ir iki plius dydžio reikėtų mažiausiai dar 20 kg, pasidaro labai liūdna, kad neįvertina realaus vaizdo ir save nuvertina. Atrašau, jog esi per liekna ir sulaukiu atsakymo: „Kaip smagu, ačiū!”, tarsi patvirtinčiau, jog su ja yra viskas gerai.
– Kokios jų istorijos?
– Fotografuojamų moterų istorijos yra iš dalies panašios, todėl kad beveik visos yra praėjusios tuos pačius gyvenimo etapus. Patyčios mokykloje ir ne dėl to, kokia ji yra, bet dėl to, kaip ji atrodo. Savęs nepriėmimas ir smerkimas už tai, jog atrodo ne tai, kaip kitos. Baimė rodyti save, nes sulauks dar daugiau patyčių. Noras slėptis ir būti nematomai. Bandymas įtikti kitiems. Ir kas svarbiausia, kad kiekviena iš jų visa tai pragyvenusios, tapo tik dar stipresnės. Dėl to pamilo save tokias, kokios yra. Džiaugiasi savimi ir gyvenimu. Žavisi savimi ir save myli. Aplinkinių žmonių nuomonės pakeisti neįmanoma, jie visi turi savo nuomones, tačiau kai pati pakeiti požiūri į save ir savo kūną – atrandi labai daug gerų dalykų. Kai myli pats save ir tuo spinduliuoji, dažnai ir iš aplinkos sulauki pagyrų ir teigiamų įvertinimų. Visų istorijų esmė – pamilti save ir priimti save tokią, kokia esi. Ką gali pakeisti – keisti, o kas nuo tavęs nepriklauso – dėl to nesijaudinti.
– Kokių reakcijų moterys sulaukė po nuotraukų pasirodymo?
– Gaunu labai daug moterų laiškų, kuriuose jos dėkoja už galimybę skaityti kitų moterų istorijas ir suprasti, kad ne jos vienos susiduria su tokiomis pačiomis problemomis bei aplinkinių žmonių požiūriu. Kai kurie laiškai būna itin jautrūs, kuriuose moterys išlieja savo gyvenimo patirtis. Tokias kaip kad nuo mažens buvo visur ir visada išjuokiamos dėl savo išvaizdos, kad niekada nesijautė visavertės, kad visuomet gyveno baimėje ką apie jas pagalvos kiti, kad nebus priimtos tokios, kokios yra. Skaitant šiuos laiškus, suprantu, kad tai, ką darau, yra svarbu. Svarbu garsiai apie tai kalbėti ir rodyti, kad yra visokių žmonių ir jie visi yra pakankami, kad gyventų visavertį gyvenimą. Žinoma, kad visada buvo, yra ir bus siauro požiūrio žmonių, kurie niekada nepakeis ir nepraplės savo požiūrio. Tokių žmonių komentarai būna visada vienodi: „Stora kiaulė”, „Baisu žiūrėti į lašinius”, „Gėda, kokia stora” ir panašūs. Tokie žmonės nėra autoritetas, todėl ir nuomonės nėra reikšmingos. Džiugina tai, kad laikui bėgant atsiranda vis daugiau sąmoningų žmonių, kurie pasilaiko savo nuomonę sau. Visi mes esame žmonės ir norime tų pačių dalykų: būti gražūs savo vidumi ir gyventi gražiuose sielos namuose – sveikame savo kūne.
– Kas labiausiai padeda, o kas trukdo nuotraukose atsiskleisti moteriškumui?
– Kiekvienai moteriai skiriu nemažai laiko. Piešdama makiažą gerą valandą kalbuosi ir stengiuosi labiau pažinti, tuomet skiriu apie 2-3 val fotografuojantis, kad priprastų prie manęs bei objektyvo ir kai pajuntu, jog ji jau atsipalaidavusi, parodau kelis kadrus, kurie įkvepia jas dar labiau atsipalaiduoti ir atsiskleisti prieš objektyvą. Dažniausia reakcija būna: „Vau, čia aš ?!!! Kokia graži!”. Didis džiaugsmas matyti pokyčius, jos tarsi gėlės pražysta prieš mano objektyvą.
Fotografuojant tenka pastebėti, kad kartais šmėžteli ir praeities šešėliai, todėl pasitaiko, kad moterys stengiasi įtraukti pilvą, taip atrodyti lieknesnės arba stovėti tik tuo rakursu, kuris jų nuomone yra gražesnis. Jaučiasi, kad ne visi kompleksai iš praeities yra dingę ir vis tenka su jais kovoti. Tai patvirtina faktą, kad be išimties visi prieš kalbant pirmiausia turime labai gerai pagalvoti ar verta tai sakyti ir ar tai neįžeis kito žmogaus, nes dažnai skaudūs pasisakymai lieka atmintyje visą gyvenimą tarsi šleifas. Matau jų vidinę kovą pačių su savimi ir džiaugiuosi, kad kiekviena tampa laimėtoja fotografavimui pasibaigus.
– Papasakokite truputį apie save, kokių dar turite idėjų ateičiai?
– Šio fotoprojekto esmė ir rezultatai man yra prasmingi ir svarbūs, todėl užbaigti jo nesiruošiu ir dalinsiuosi vis naujomis plius dydžio moterų fotografijomis ir jų istorijomis. Džiugina tai, kad kiekviena moteris atskleidžia savo dar nematytą ir nerodytą pusę, atvirauja apie savo skaudžius išgyvenimus ir kaip pavyko su tuo susitvarkyti. Visa tai įkvepia ir padrąsina kitas moteris jaustis gerai savame kūne ir suteikia vilties, kad jei šiuo metu ir nėra viskas gerai, nenuleidus rankų, ateityje viskas bus gerai. Norinčias prisijungti prie fotoprojekto „Grožis neturi svorio” ir pasidalinti savo istorija, gali susisiekti su manimi facebook paskyroje Simona Banytė photography.
Simona pasidalijo keliomis istorijomis.
Paulina: prireikė laiko, kol pamilau save su visais riebaliukais ir celiulitu
„Pačiai paauglystės laikotarpis buvo gana sunkus. Nesupratau, kas su manimi vyksta, kodėl keičiuosi, kodėl keičiasi mano kūnas. Pamenu, kaip iš itin lieknos mergaitės staiga tapau moterimi. Moterimi su visais privalumais. Dabar tai vadinu privalumais, tačiau tuo metu man tai visai nepatiko. Todėl atsiradusių pokyčių stengiausi atsikratyti laikydamasi įvairių dietų. Vis norėjau būti tokia, kokia buvau. Pavykdavo pasiekti norimo rezultato, tačiau tai būdavo tik laikina. Netrukus vėl sugrįždavau prie normalios mitybos, kartu grįždavo ir papildomas svoris. Taip gyvenau beveik 7 metus. Alinau savo kūną dietomis, kad būčiau liekna. Prireikė nemažai laiko, kol galiausiai suvokiau: „Mano kūnas yra mano namai ir myliu jį su visais riebaliukais, strijomis ir celiulitu!”. Nuo tos dienos, kai pakeičiau savo mintis, pasikeitė ir mano gyvenimas! Išaugo pasitikėjimas savimi. Pradėjau nebebijoti atviresnių rūbų ir net maudymosi kostiumėlio. Pagaliau tapau laiminga.
Moteris turi atrodyti moteriškai. Mano manymu – visi kūnai yra nuostabūs! Taip sakau, nes pati esu buvusi ir itin liekna, ir su nemažai riebaliuko, tad drąsiai galiu pasakyti, kad svoris yra tik numeris! Svarbiausia tai, kaip tu jautiesi savo kūne, ar tau gera jame gyventi, ar esi laiminga. Juk mūsų kūnas – mūsų namai visam gyvenimui, tad privalome jį gerbti, bei tinkamai pasirūpinti. Nevengti fizinio aktyvumo bei sveiko maisto, juk būtent nuo to ir priklauso mūsų savijauta. Žinoma, nebijokime susitikimų su draugėmis, bei pyrago gabalėlio, svarbiausia yra balansas!”.
Giedrė: visi esame skirtingi
„Visi esame skirtingi ir tuo žavūs. Žmonės bijo būti savimi, būti kitokiu, būti kritikuojamu. Galima prisikabinti prie daug ko, bet ar viską galima pamilti?
Gyvename visuomenėje, kuri nuolat „perša“ mums savo standartus. Pavyzdžiui, nepaisant nieko, reikia būti liesa, sportiška, turėti stangrią krūtinę, liekną kūną, gerą darbą, automobilį... Bet juk visi mes esame skirtingi. Juk kiekvieno žmogaus poreikiai ir laimės jausmas skiriasi. Vienam patinka valgyti saldumynus, kitam patinka apkūnūs žmonės, o trečiam geriausias poilsis yra ne kurortai, o gėlių darželis sodyboje. Merginoms ir moterims vertėtų suprasti, kad idealių NEBŪNA, o vietoj pastangų įgyvendinti kažkieno normas ir atitikti svetimus standartus, įsiklausykite į save. Leiskite sau būti netobula, turėti trūkumų, daryti klaidas. Juk svoris nenurodo, kad esi geresnė ar prastesnė nei kitos. Beje, gyvendama užsienyje pastebėjau, kad žmonės mažiau kreipia dėmesį į svorį. Jie labiau atsipalaidavę! Jie tiesiog gyvena ir tuo džiaugiasi, nepriklausomai nuo kūno sudėjimo. Mielos moterys, Jūsų kūnas priklauso jums! Ir niekas neturi teisės jo teisti ar kritikuoti. Nepamirškite, jog grožis nematuojamas“.
Daina: džiaugiuosi tuo, kokia esu dabar
„Rašau šį laišką, nes noriu, kad merginos ir moterys mylėtų save ir būtų laimingos! Pradėsiu nuo pradžių. Gyvenimas mano labai spalvotas visada buvo ir yra! Net kai tau – 56-eri metai! Jaunystėje buvau kaip visos – plonutė, 48-49 kg svorio, liemuo – 59 cm. Labai jaudinausi tik dėl vieno dalyko, kad per riestas užpakalis, nes norėdavau būti tokia kaip smilga, gazele, užsivilkti aptemptą drabužėlį! O tas užpakaliukas taip ir išsikišdavo ką bepasisūčiau, ką benusimegzčiau!
Norėjau mažesnės nosies, atrodė, kad per didelė, bet ačiū sveikai gyvensenai ir mintims – nepasidariau mažinimo operacijos!
Viskas pasikeitė po pagrindinio įvykio moters gyvenime – gimdymo! Niekaip nesugrįžau į pradines formas. Staiga iš plonos Dainos pasidariau stora Daina! Bandžiau įvairius aerobikos užsiėmimus, laikiausi visų įmanomų dietų – viskas greičiau ar vėliau sugrįždavo atgal!
Ir po ilgų nepavykusių bandymų, nusprendžiau – būsiu tokia, kokia esu. Esu labai laiminga, nes po šio sprendimo tapau dar laimingesnė. Nekankina jokie „marazmai", susiję su svoriu. Galva pilna kūrybinių idėjų, o ir gyvenimo būdas pilnas energijos! Tai nereiškia, kad neatsižvelgiu į sveikatą, skiriu tam dėmesio ir nors nebesu liekna kaip prieš gimdymą, bet esu ir jaučiuosi sveika, nepaisant papildomų kilogramų!
Džiaugiuosi kiekviena minute ir kokia esu dabar! Taip gyvenimas atimdamas vieną – liekną figūrą, davė daug daugiau spalvų ir jos visos mano!
Džiaugiuosi fotografės – menininkės Simonos Banytės fotoprojektu „Grožis neturi svorio", galimybe matyti mus tokias, kokios esame iš tikrųjų !
Ir visoms noriu pasakyti – būkite gražios, kokios esate! Beje, vyrų gerbėjų turiu daug didesnį ratą būdama išskirtinių formų nei standartinių!