Frazės, už kurių slypi visa istorija: ką iš tiesų reiškė „meškos paslauga“, „švediškas stalas“ ar „laikas – pinigai“?

Daugelį iš šių frazių mes vartojame kone kasdien, bet niekada nesusimąstome, kas yra jų autorius ir koks buvo pirmasis kontekstas, kai jos buvo ištartos. „Laikas – pinigai“, „Kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais“, „Švediškas stalas“ ir kiti posakiai, pasirodo, turi savo istorijas. Kai kurios jų net įdomesnės už pačius posakius. Tad kitą kartą, kai sakysite „Meškos paslauga“, jau žinosite, kodėl ji vadinama meškos.

Laikas – pinigai

„Laikas – pinigai“ – tai aforizmas, kilęs Benjamino Franklino esė „Patarimas jaunam prekybininkui“, kuri pasirodė 1748 m. George'o Fisherio knygoje „Amerikos instruktorius: arba geriausias jauno žmogaus draugas“. B. Franklinas rašė: „Atminkite, kad laikas yra pinigai. Viena yra žmogus, kuris savo darbu per dieną uždirbo 10 šilingų ir juos išleido kelionei, ir visai kas kita – žmogus, kuris pusę dienos sėdėjo be darbo ir išleido tik šešis pensus. Veltui leisdamas laiką, iš tikrųjų jis išmetė dar penkis šilingus“.

Tiesa, kiti šaltiniai teigia, kad ši frazė jau buvo išspausdinta 1719 m. Whig laikraštyje: „Veltui jo žmona jam įskiepijo, kad laikas yra pinigai...“

Šiuo posakiu siekiama perteikti piniginę tinginystės kainą, nurodant, kad kai mokama už laiką, kurį jis praleidžia dirbdamas, sugaištas laikas taip pat yra prarasta pinigų suma.