Moterų vakarėliai
„Kosmosas! – taip skambiai moterų vakarėlius apibūdino Ieva. – Kai mane pakvietė į tradicines vestuves, kur atskirai švenčia ir vyrai, ir moterys, pamaniau, kad apsirengsiu kukliai ir paprastai. Tačiau netrukus sulaukiau klausimų, ar buvau pas kirpėją, ar užsisakiau makiažą, ar nusipirkau suknelę? Dieve, kam, pamaniau, juolab, kad ten bus tik moterys.“
Vestuvės nustebino: visos vilkėjo prabangiausiomis atviromis suknelėmis, pasigražinusios ryškiais makiažais – moterys atrodė tarsi nužengusios iš žurnalų viršelių. Prašmatnus pasipuošimas – sena tradicija, nes tokiuose vakarėliuose sūnums nužiūrėdavo nuotakas, tad moterys norėdavo pademonstruoti save. Dažniausiai po moterų vakarėlių motinos sūnums rekomenduoja tinkamas merginas ir padeda suorganizuoti pasimatymą.
Vakarėliuose moterys viena kitą giria, drąsiai teiraujasi, kiek kainavo žiedai, auskarai, suknelė? Visos šoka viena prieš kitą, ratu, stengiasi viena dėl kitos.
„Mašala Kade Bulant – tegul būna pašlovintas Dievas už tavo ūgį, plaukus... – rato viduryje šokančią moterį, pakėlusi rankas į dangų sušunka viena, antra, trečia. – Iranietės viena kitą nučiupinėja, žarsto komplimentus.“
Viena iš I. Koreivaitės pareigų šeimoje buvo apsilankyti privačioje mokykloje, kur akcentuojama dailė ir menai, ten dėstė ir ją globojusi profesorė. Lietuvė pasakodavo ne tik apie save, disertaciją, bet ir skaldė mitus, jog Europoje visi vilki ir elgiasi, kaip MTV vaizdo klipų herojės.
„Mano pareiga buvo iraniečių galvoje reabilituoti vakarietes, nes didelis skaičius plastinių operacijų bei itin ryškus makiažas – aklas vakariečių kopijavimas, – pasakojo Ieva. Nebuvo tai maloni pareiga, nesinorėjo kištis. – Irano-Irako karo kartos vaikai itin išlepę, nes tėvai, nenorėdami pyktis, juos saugodami ir globodami, auklėjimo funkciją perleidžia mokykloms. Čia vaikai mokomi, kaip sėdėti prie stalo, valgyti, rengtis.“
Irano moterys
„Tik neapsigaukite! Jų moterys išties labai tvirtos ir galingos! Net jei atrodo kuklios ar silpnos. Jos daug ką pasiekia švelnumu, bet tik pabandykite iranietes pajudinti – visada pakovos už save! Jų esmė – klestėjimas“, – tuo dabar neabejoja Ieva. Tiesa, tokią išvadą iranistė padarė tik po ilgesnio laiko.
Pasak Ievos, garbės žudymai, moterų užmėtymas akmenimis prieštarauja Irano įstatymas, jų kaltininkai baudžiami. Smurtas prieš moteris nėra toleruojamas. Tad moterys Irane nėra skriaudžiamos? Situacija bloga, pradedant nuo to, kad moterų ir vyrų teisės nėra vienodos, baigiant tuo, kad teisinė sistema ignoruoja moterų teisių pažeidimus.
Skyrybos? Nors Irane skyrybų skaičius viršija 50 proc., iranietės galimybės išsiskirti ribotos: ji gali prašyti skyrybų, jei vyras smurtauja, narkomanas arba negali turėti vaikų. Skyrybų atveju moteris turėtų gauti prieš vestuves suderėtą kompensaciją.
Vis tik moterų prašymas skyryboms tenkinamas sunkiai, kartais jai netgi tenka pažadėti, kad nereikalaus kompensacijos. Taip pat dažnai linksniuojama, kad islame poligamija yra legali.
Tiesa, poligamija nėra paplitusi, tradiciškai ji nebuvo praktikuojama.
Poligamijos atvejų pasitaiko ir vėlgi ne visuomet Irane užtikrinama, kad tokio tipo santuoka būtų praktikuojama pagal islamiškas poligamijos taisykles ir apribojimus. Jie gan griežti: žmonos turi sutikti su vyro santuokomis, jis turi pasirūpinti žmonų gyvenamuoju plotu, jos negali gyventi vienuose namuose ir t.t. Pagal islamo teisę poligamija turėtų apsaugoti moteris nuo skyrybų, po kurių jai gali tekti pačiai pasirūpinti savimi.
Ko, kaip moteris, be reglamentuotos aprangos, Ieva negalėjo daryti Irane?
„Moterims negalima važinėti dviračiu, nes matosi kūno formos. Dar vienas mums neįprastai skambantis draudimas, – dainuoti pirmu balsu, nes taip moteris gali suvilioti vyrą. Taip pat moterims negalima dirbti sunkių fizinių darbų – jos gali būti statybų vykdytojomis, valdyti sunkiąją techniką, bet turi saugoti savo kūną ir negali nešioti didelių svorių, nes tai – būsimos ar esamos mamos. Moterys gali būti advokatėmis, tačiau negali tapti teisėjomis, – daugiau ypatingų draudimų iranistė neišskyrė. – Irano dvasininkija, suskilusi į reformatorius ir konservatorius, nuolat diskutuoja. Irano pokyčiai priklauso labiausiai nuo to, kokia frakcija laimi rinkimuose.“
Universitetuose dauguma studijuojančių yra moterys. Jų įsitraukimas į technines specialybes yra vienas aukščiausių pasaulyje. Moterys dalyvauja ir pirmauja daugelyje sričių.
„Irane mokiausi daugelio dalykų ir visur mano bendramintės ir bendraklasės buvo moterys. Mokiausi groti dafo būgnu, kuris dažnai naudojamas islamo mistikų (sufijų) ritualiniuose susitikimuose. Taip pat mokiausi austi kilimus, kliūdavo per nagus nuo meistro, čia į mokinį žiūrima, kaip į pameistrį – rimtai ir griežtai, – neslėpė Ieva. – Taip pat daug keliavau, apribojimų moterų judėjimui Irane nėra. Mano artima draugė vairuoja automobilį, vežioja turistus ir veda ekskursijas. Vis tik užtenka atsiminti Nasrin Sotoudeh atvejį ir supranti, koks trapus moters saugumas Irane. Ji buvo įkalinta dvylikai metų neoficialiai už tai, kad gynė moterų teises, teisiškai atstovavo moteris, kurios protestuodamos nusiimdavo hidžabą, o oficialiai jai buvo pareikšti septyni su valstybės saugumu susiję kaltinimai“.
Tapus šeimos nare sužinojo taisykles
Pirmaisiais mėnesiais, gyvendama iraniečių šeimoje, Ieva turėjo svečio statusą.
„Man buvo galima viskas – kada noriu išeinu, grįžtu, kaip noriu sėdžiu, – šyptelėjo lietuvė. – Bet kai nusprendžiau likti ilgam ir gavau šeimos nario statusą, maman paaiškino taisykles.“
Nori kažkur keliauti? Turi pakalbėti su šeimos nariu, kuris gali blokuoti pasiūlymą. Jei jis sutiks, tada tam tikra tvarka su kitais. Ten kartu gyvena daug žmonių, savaitgaliais suvažiuoja giminės. Šeimoje niekas nenori konfliktuoti, todėl derinasi vienas prie kito.
„Manau, didelę dalį skirtumų tarp iraniečių ir europiečių apibūdina tai, kad mes linkę į individualizmą, tuo pačiu susvetimėjame, Irane yra kitaip. Jie – bendruomeniški. Jei kažkur vyksta į kelionę – tik visi kartu, ir visi vaikai, ir senukai. Šeimos sistema ten sudėtinga, bet veikia gerai, – pripažino Vidurio Rytų ekspertė. – Jei moteris turi polėkį keliauti, o vyras to nemėgsta, kažkas iš vyro šeimos būtinai keliaus kartu su ja. Šeima Irane – gyvas, vienas kitą jungiantis organizmas.“
Beje, vaikai tuokiasi itin vėlai ir iki brandaus amžiaus gyvena pas tėvus, nes santuokos kainuoja daug, stengiamasi, kad susituoktų panašaus socialinio sluoksnio žmonės, todėl šeimos ilgai išsilaiko didelės.
„Privatumo mažai. Įprasta, kad visų kambarių durys yra atviros. Kai duris uždarydavau, girdėdavau, kad už jų šiugžda, garsiai vaikšto. Jiems trūksta vieni kitų, reikia bendrumo, ryšio. Ir daiktai yra visų. Savaitgalį atvyksta giminės, tad kas norės ilsėtis, tas ir atsiguls į „tavo“ lovą, o tu gali miegoti ir ant kilimo,“ – pasakoja lietuvė.
Savaitgalį namuose skamba daug muzikos, Ievą neretai, kaip ir kitus, išstumdavo į rato vidurį ir tekdavo šokti. Senyva dama su pluoštu pinigų šoka aplink tave ir atsidėkodama sumoka – taip išreikšdavo dėkingumą. Beje, šokdavo ne tik moterys, bet ir vyrai, kuriems mokėdavo moterys.
„Tai – širdinga, jausminga, poetiška, bendruomeniška, tuo pačiu materiali bei tradicinė kultūra“, – pastebėjo I.Koreivaitė.
Prie vakarietiško gyvenimo įpratusiai Ievai būna labai sunku pirmaisiais mėnesiais, tačiau paskui tarsi kažkas spragteli ir pasidaro priimtina. Lygiai taip pat būdavo sunku grįžus iš Irano.
„Pirmus tris mėnesius būdavo neįmanoma atsiskirti nuo persiškos kultūros, nuolat klausydavausi tradicinės muzikos, pasikeisdavo bendravimo įpročiai, norėdavosi liestis prie artimų žmonių, būdavau lipšnesnė su artimaisiais ir draugais – tai jiems būdavo sunku suprasti, – atviravo Ieva. – Ten pagyvenus ilgiau pajunti, kad daug kas sustyguota, tarsi veikia socialinis kodas ir kai nesipriešini kai kuriems dalykams, pasiduodi tėkmei, apima geras pojūtis.“