Turkologė, turkų kalbos mokytoja ir vertėja Dovilė Žemaitaitytė portalui DELFI sutiko papasakoti apie tai, kuo dabar gyvena šalis, o taip pat – paaiškinti kultūrines turkų vingrybes.
Pavyzdžiui, ar turi ko baimintis už turkų ištekėti planuojančios lietuvaitės. Ką turkams reiškia ir Lietuvoje transliuojami turkiški serialai. Kodėl turkai prisibijo mūsų žydraakių. Ir daug daugiau.
– Lietuviai dažnai mato ypač turistinę Turkijos pusę. Kuo iš tiesų šiandien gyvena ši šalis: kokie turkų džiaugsmai, pagrindinės problemos?
– Iš tikrųjų puikiai pastebėta, kad lietuviai dažniausiai mato tik turistinę Turkijos pusę. Gyvenimas kurorte stipriai skiriasi nuo didžiųjų miestų, o dar stipriau gyvenimas skiriasi vidurinėje ar rytinėje Anatolijoje.
Turkija dydžiu talpinanti dvi Vokietijas gali pasigirti tokia kultūrine, socialine ir ekonomine įvairove, kad net patiems turkams būna sunku suprasti vieniems kitus. Susiskaldymas – vienas geriausiai Turkiją apibrėžiančių žodžių, kurį pastaruoju metu jau turbūt pamatė visi kas dar to nebuvo įsisąmoninę.
Šalį, pasidalinusią per pusę, derėtų ir vertinti žymiai atidžiau, vengiant generalizavimo. Visgi pagrindinės Turkiją kamuojančios problemos yra imigrantų klausimai, šią žiemą įvykę žemės drebėjimai Pietryčių Turkijoje, vienaip ar kitaip sukrėtę ir palietę visą šalį, bei išgyvenamas ekonominis nuosmukis.
O džiaugsmai... išgirsti ką nors pozityvaus šiuo laikotarpiu yra itin sunku. Tiek socialinėje medijoje, tiek ir gatvėse.
Žinoma, nepamirškime Turkijoje tikrai egzistuojančios pasiturinčiųjų klasės, kurių gyvenimas, atrodytų, turėtų būti nuspalvintas ryškesnėmis spalvomis. Bet net ir čia sutinkame nerimą, baimę, spaudimą ir dvejones dėl ateities.
Taip, šalis išgyvena ne lengviausius laikus. Tačiau nepaisant visko – turkai ne tie, kurie lengvai pasiduoda, ir kasdienybėje tikrai pamatysime juos besišypsančius ir juokaujančius.
– Atvykėliai, šalies svečiai dažnai pastebi, kad Turkijoje didumą atsakingų darbų dirba vyrai, o moterys šalyje – lyg ir antrame plane. Ar Turkijoje sudėtinga moterims, norinčioms siekti karjeros aukštumų? Ar jos kelyje sutinka daug trukdžių?
– Pagal kultūrines ir socialines normas moters vieta visgi yra namuose. O ir dalis moterų tuo visiškai nesiskundžia, ogi priešingai ieško, kaip greičiau ištekėti ir pasitraukti iš darbo rinkos.
Pažįstu moterų, dirbančių tikrai atsakingus darbus, aukštose pozicijose versle ar valstybės tarnyboje, tačiau jų yra mažiau nei vyrų. Su šalies demografija tai neturi nieko bendro, kadangi Turkijoje tiek vyrų, tiek ir moterų yra beveik po lygiai.
Svarbus aspektas ir vyro nenoras, kad jo moteris dirbtų. Dėl pavydo arba šitai gali būti traktuojama kaip vyro nesugebėjimas aprūpinti šeimos vienam, o tai tiesioginė negarbė jo asmeniui.
Labai svarbu, kokioje šeimoje moteris auga. Pasaulietiškose, vakarietiškas-europietiškas vertybes puoselėjančioje šeimoje užaugusios moterys gali nesudėtingai pasiekti karjeros aukštumų, tačiau stipriai religingose šeimose karjera moters gyvenime nelaikoma prioritetu.
O į šeimos poziciją šiuo klausimu stipriai atsižvelgiama, šeima turkams yra labai svarbi. Be šeimos palaikymo net ir pasaulietiškomis laikomose šeimose neįvyksta vestuvės, o ką bekalbėti apie mokslo įgijimą.
– Kodėl dažnai garsios turkės menininkės, rašytojos, kultūros ir mokslo veikėjos dažniau pasireiškia ne savo šalyje, o užsienyje?
– Turkijoje yra ir garsių menininkių, ir politikos apžvalgininkių ar mokslo veikėjų. Matyčiau problemą, kad įžymios moterys Turkijoje dėl įvairių priežasčių, kaip užsienio kalbos barjero ar reikiamų kontaktų užsienyje stygiaus, ir lieka įžymios tik Turkijoje. Užsienyje jos tiesiog tampa labiau girdimos ir matomos, nes nejausdamos visuomenės sprendimo pasisako aštriau, kontraversiškiau, o taip pat ir esamas migranto iš Artimųjų Rytų faktorius prideda svorio jų istorijoms.
– Ar jus pačią turkai lengvai priima kaip specialistę, o ne kaip gražią moterį? Ar pasitaiko kuriozinių situacijų?
– Reikia pripažinti, kad lietuves turkai priskiria Rytų europietėms, o požiūris į šio regiono moteris nėra pilnas didžiausios pagarbos. Greičiausiai ir dėl to visada siekiau karjeros aukštumų, užimti aukštą poziciją, tam, kad būčiau išgirsta ir priimta rimtai, nes statusas Turkijoje yra svarbus.
Hierarchija visuomenėje, išskyrus amžiaus aspekto, t.y. nenuginčijamos pagarbos vyresniems, remiasi karjeros pasiekimais. Galios svertus asmenys įtakingose pozicijose naudoja visur. Tiek ligoninėje, norėdami greičiau patekti pas gydytoją gali pasisakyti apie savo pareigas, tiek ir restorane padavėjui leisdami suprasti, kokio aptarnavimo tikisi. Taigi, kol neprisistatai, kol neišgirsta tavo statuso, kuris gali būti ir tiesiog „žmona“, vietiniai linkę susidaryti dažniau neigiamą priešlaikinę nuomonę.
Vis pasikartojanti kuriozinė situacija būtų turkų nuostaba, kad ir neturint sutuoktinio turko galima puikiai įvaldyti kalbą. Verta paminėti, kad sulig kiekvienais metais Lietuva tampa labiau pripažįstama kaip išsivysčiusi šalis, tokiu būdu lietuviams įgyjant atskirą etninį identitetą turkų akyse.
– Ar, jūsų manymu, šalyje daug šeimų gyvena pagal senovinį patriarchalinį modelį? Kokį vaidmenį klasikinėje turkų šeimoje užima vyras ir moteris? Gal yra peripetijų, kurių mes, lietuviai, nesuprantame ir vertiname klaidingai?
– Turkijoje daug šeimų gyvena pagal senovinį patriarchalinį modelį. Klasikinėje turkų šeimoje moteris yra namų šeimininkė, motinos vaidmuo tampa svarbiausias.
Žinoma, vėlgi reikalinga atsižvelgti į Turkijos dvilypumą. Šeimos modelis, esantis Stambule ar Ankaroje, bus visai kitoks nei provincijoje. Didmiesčiuose gyvenančiose šeimose svarbiausi sprendimai paliekami spręsti ir moterims, kas iš tikrųjų gali nustebinti. Vakarinėje Turkijos dalyje moterys dažnai sulaukia ypatingos pagarbos šeimoje.
Iš tikrųjų kultūriškai yra egzistuojantis pasiskirstymas, kurio ribos visuomenei modernėjant išblunka. Namai suvokiami kaip moters tvirtovė, kurioje vyras negali vadovauti, ir analogiškai moteris už namų durų atiduoda vykdančiojo vaidmenį vyrui.
Šį aspektą mums, lietuviams, suprasti yra pakankamai sunku. Mes pratę matyti, o gal tiksliau vaizduoti, moterį islamiškose kultūrose, kaip nuskriaustą, pažemintą, tačiau tikrai ne visada toks požiūris yra teisingas. Esama ir pasiskirstymo socialinėmis erdvėmis schema, kuria patenkintos abi pusės.
– Turkija – ko gero, vienintelė musulmoniška šalis, kurios TV serialai tapo žinomi pasaulyje. Jie taip pat rodomi ir Lietuvoje. Ar šalyje tai – svarbus dalykas?
– Taip, tai svarbu ir turkams. Gal lietuviams sunku pastebėti, nes Lietuvoje turkiškų serialų serijos trumpinamos, tačiau viena turkiško serialo originali serija trunka apie dvi valandas ar daugiau. Taigi, turkai vakarais serialus žiūri lyg mes filmus.
Turkiški serialai – viena iš pačių akivaizdžiausių ir didžiausią naudą nešančių Turkijai minkštosios galios pavyzdžių. Arabų turistai mėnesiais į priekį išpirkę turistines keliones į Stambulą su ekskursijomis po mėgstamų serialų filmavimo vietas. Žiūrovai iš Pakistano eina iš proto dėl Osmanų karžygių, o Balkanų gyventojai iš naujo atranda primirštą kelis šimtus metų nešiotą turkišką identitetą. Turkijos kino pramonė yra labai stipri ir tai vienas iš dalykų, kuriais Turkija tikrai didžiuojasi, bei kurių dėka stiprina savo šalies autoritetą tarptautinėje arenoje.
– Neretas atvejis – lietuvaitės ir turko meilės istorija. Vis dėlto, mūsų šalyje taip pat gausu raginimų saugotis: vyras gali atimti vaikus, reikės priimti religiją, vyrai – itin pavydūs. Ar yra ko bijoti ir saugotis?
– Žinoma, reikėtų atidžiai įvertinti situaciją. Labai svarbu atsigręžti į vyro šeimą, pavyzdžiui, ar jo motina įgijusi išsilavinimą. Gerai perprasti šeimos modelį, nes Turkijoje tradicijos svarbu, tad labai tikėtina, kad vyras laikui bėgant ruošis tokį patį modelį taikyti jūsų naujai kuriamoje šeimoje.
Lietuvoje pastebime naujos kartos atotrūkį nuo anksčiau tradicine laikyto šeimos modelio, greitą naujovių perėmimą. Tai Turkijoje jis nėra toks greitas ar sveikintinas, o ir tėvų kišimasis į naujos šeimos gyvenimą yra priimtinas.
Taip pat itin siūlyčiau pasidomėti šeimos teise, kuri, kaip žinia, ne visada palanki moterims. Skiriasi ir santykių samprata poroje. Analizuojant ir populiariausius šio amžiaus turkiškus serialus apie vyro ir moters santykius, labai akivaizdu, kad pavydas, nuolatinės dramos ir kivirčai, yra dažnos turkų šeimos kasdienybė. Stebėtinai jų nevarginanti, o priimama kaip norma.
Savininkiškumo jausmas Turkijoje nesvetimas tiek vyrams, tiek ir moterims. Svarbu pabrėžti, kad turkai etnine kilme nėra arabai, ir tai sąlygoja mažesnį stereotipinių islamiškų elgesio modelių kiekį visose gyvenimo srityse. Todėl reikalavimas priimti islamo religiją moteriai sudarant santuoką taip pat sutinkamas pakankamai retai.
– Kokią vietą turkų gyvenime užima gyvūnai? Ar tiesa, kad šuo musulmonams – purvinas gyvulys?
– Tiesa ta, kad musulmonai labiau myli kates. Tą paliudyti gali kiekvienas, apsilankęs Turkijoje, o ypač Stambule. Tad šuo visgi turi antraeilį vaidmenį. Išskyrus tai, kad retas turkas laiko šunį namuose, turkai be galo rūpinasi šunimis gatvėse, kurių yra tikrai nemažai.
Tai ganėtinai įdomus konceptas, nes šunys čia tampa visos bendruomenės šunimis, o ne tik vieno namų ūkio. Šiems gatvėje niekada netrūksta nei maisto, nei vandens, nei dėmesio, o žiemos šalčių metu šunims leidžiama prisiglausti prekybos centruose.
Įdomu, kad turkams „tikras“ šuo yra didelis šuo, o kiti juokais vadinami „netikrais“. Taip pat pastebimas kitoks požiūris į šunis provincijose, kur žmonės labiau prisibijo šunų ir mažiau su jais kontaktuoja, bet iš esmės turkai gyvūnus myli. Užsiminsiu apie vieną plačiai nuskambėjusią istoriją, kai kaimo gyventojas atsinešė vištą į ligoninės skubios pagalbos skyrių prašydamas šią kuo skubiau pagydyti.
– Ar šalyje gajūs prietarai? Gal galite apie juos papasakoti?
– Šalyje tikrai gajūs prietarai, įvairiausi burtai ir magija. Vienas iš labiausiai atpažįstamų yra turkiška akis nuo nužiūrėjimo (turk. mavi boncuk, nazar boncuğu), mums, lietuviams, žinoma, kaip toji mėlyna akis. Turbūt dažnas parsiveža ją kaip suvenyrą namo iš Turkijos.
Mėlynoji akis skirta apsisaugoti nuo nužiūrėjimo, kitaip tariant, mėlyna akis „atmuša“ kitą mėlyną akį šią susitikus. Esu susidūrusi, kai turkai nuo manęs nusuka vaiko veidą, kad tik aš su savo mėlynomis akimis nepakenkčiau. Lietuvoje juk mes irgi bent jau anksčiau sakydavome „rudos akys melagių“, tad anksčiau retai sutinkami mėlynakiai Turkijoje, kaip ir mums rudakiai, tapę nesaugumo, svetimo simboliu. Taip išsivystė posakiai, prietarai, apsisaugojimo tradicija.
Pagrindinis ir turkų labai mėgstamas burtas yra būrimas iš kavos tirščių (turk. fala bakmak). Tam netgi sukurtos specialios programėlės, kurių pagalba išgėrus kavą, šią nufotografavus ir įkėlus nuotraukas į programėlę, netrukus sulaukiama atsakymo, kas gi žadama netolimoje ateityje.
Populiarios ir būrimo iš kavos tirščių kavinės. Smalsumo dėlei buvau užsukusi. Tad pirmiausia, išgeriama kava, pagal reikalingą ritualą uždengiama lėkštute, apsukama tris kartus ir užverčiama, palaukiama, kol tirščiai nusistovės, o tuomet su savo kava esi pakviečiamas į vieną iš būrėjų kambarėlių, kur tavęs laukia išsami konsultacija.
– Prie kokio turkų įpročio vakariečiams sunku priprasti?
– Manau, vienas iš ryškiausių būtų – betarpiškumas. Turkui tikrai nėra gėda ir keista tik susitikus žmogų paklausti apie jo algą, mokamą nuomos kainą, išpažįstamą religiją ar šeimyninę padėtį. Taip pat, emocingumas ir karštakošiškumas, kalbant apie būdo savybes.
Man asmeniškai labai patinka turkų įprotis palikti batus už durų, ką aš darau ir Lietuvoje. Bet įtariu, kad ne visiems kaimynams tai patinka.
Turkai turi itin daug įpročių, susijusių su maisto kultūra. Kiekvienas regionas turi dar savas taisykles, kurių laikomasi. Ypatinga pusryčių stalo svarba, įprotis gerti daug juodos arbatos visą dieną, nesibaigiantys pokalbiai apie maistą, valgymas tik patikrintose „savo“ vietose ir begalės kitų įpročių. Išlaikytų tradicijų, kalbinių posakių, ritualų, kultūrinių niuansų gausa tikrai stebina ir gali būti laikoma pavyzdžiu.