Ir visų pirma tai ne sąžiningumas ar atsakomybė. Tiesiog manau, kad grožinės literatūros esmė yra išgyventi istoriją. Kai skaitai vadovėlį, gali perskaityti vieną skyrelį ir padėti knygą nors ir amžiams – vis tiek gali būti sužinojęs ir išmokęs tai, ko tau reikėjo. Apgaudinėti save pervarant romaną vieną akimi nėra reikalo. Tai tas pats, kas nusipirkti batus, bet išeiti į miestą basomis. Kvailystė.
Todėl manau, kad žmonės, kurie skaityti nenori, versti savęs neturėtų. Jei nenori, nes iki šiol skaitytos knygos nepatiko – tai gal kitas reikalas. Gal reikia atrasti savo literatūrą. Jei neranda laiko – taip pat viskas kiek sudėtingiau. Kai kada laiką reikia sukrapštyti piktuoju, nes jis pats turi savybę tiesiog išgaruoti. Bet jei tiesiog nenori, reikia palikti save ramybėje ir paprasčiausiai sulaukti noro. Priverstinis skaitymas nėra efektyvus. Skaitymas yra malonumas. Ir tas malonumas patiriamas išgyvenant dar vieną gyvenimą.
Šveicarų rašytojo Žoelio Dikerio kūrinį „Baltimorės knyga“ nusipirkau jau gana seniai. Esu jums pasakojusi, kad knygynai – tai mano silpnybė. Ir jei kai kurie žmonės mėgsta pasirausti dėvėtų drabužių parduotuvėse, tai man labai patinka rasti kokį nors lobį nukainotų knygų krūvoje. Taip su šia knyga ir atsitiko – pasiėmiau kažką iš naujų knygų, o tada pritūpiau prie akcijinių skaitinių lentynos. Taip „Baltimorės knygą“ ir sužvejojau – patiko aprašymas, o ir Goodreads įvertinimas pasirodė neblogas – 4,1 žvaigždutės. Paprastai virš 4 žvaigždučių įvertinamos stiprios knygos, retai randu neatitikimų.
Turėtumėte žinoti, kad ši knyga – tai antrasis autoriaus kūrinys, pasakojantis istoriją herojaus Markuso Goldmano akimis. Tačiau tai nėra tai, ką įprasta vadinti „antrąja knygos dalimi“. Istorijos – nesusijusios. Ir tas, kas neskaitė „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“, kuo puikiausiai gali skaityti „Baltimorės knyga“. Herojus tas pats, o istorija visai kita, tik pasakotojas tas pats. Juolab, kad pirmosios šiuo metu nelabai ir nusipirksi – nebent kažkur iš antrų rankų. Neišsigąskite šito fakto, knygą kuo puikiausiai galite vertinti kaip atskirą ir nepriklausomą.
Ši istorija – tai dvi giminės atšakos, kurias jungia pagrindinis herojus Markusas Goldmanas. Vienoje atšakos pusėje – Markuso tėvai, kitoje – jo tėčio brolio šeima. Viena pusė pasiturinti, kita – gerokai paprastesnė. Knygoje yra ir detektyvinė linija, ir kiek isteriška meilės istorija, esama ir tragedijos.
„Baltimorės knyga“ buvo tai, ko man senokai trūko. Skaitoma taip, lyg dainą dainuotum. Plaukianti. Tai knyga, į kurią įkrenti ir nenori eiti miegoti. Vis dėlto, jos problema ta, kad viskas išsiriša gana banaliai ir į akis vis krenta, kad ne visos detalės tarpusavyje dera. Nepaisant to, kad knyga man labai nuoširdžiai patiko, istorijos išsirišimo banalumas, kai kurių herojų lėkštumas ir emocinis banalumas kiek nuvilia. Knyga liūliuoja ir jos eigoje gylio nepritrūksta, tik pabaiga tokia, tarsi reikėjo kažką parašyti – tai kažką ir parašė.
4 žvaigždutės iš 5. Geras ir malonus skaitinys. Toks, kokį smagu suryti darganotą dieną. O ir prie baseino po palme absoliučiai tinka.