– Kalbant apie Lietuvą, kokie jūsų atradimai, kuriais galėtumėte pasidalinti?
– Jų yra daug, bet aš pradėsiu nuo pačio svarbiausio, mylimiausio tako, kurį aš atradau ne taip seniai, prieš keletą metų, ir ten mano širdis visada traukia. Aš kalbu apie Dreverną, pamarį, pamario takus. Tai nebūtinai turi būti pažintiniai takai, tiesiog keliai, takai einantys pamariu šiapus. Iš Drevernos pėstute galima pasiekti visas nuostabiausias pamario vietas. Akys džiaugiasi, eidamas tais takais ir matydamas vaizdus, kartais save pagauni galvojant, kad esi ne Lietuvoje. Tai nėra piligrimų ar žygeivių išmintas takas. Ir žmonės šiapus (aš nekalbu apie Neringą, kurią labai myliu, ir kurioje atostogauju kiekvieną vasarą) nėra išlepinti turistų. Jie yra geranoriški, draugiški, visada padeda. Dažniausiai aš darau taip: atvykstu į Dreverną, ten yra keltas, kuris kelia į Juodkrantę, ir tu gali pasirinkti: arba tu gali keliauti šiapus, iki Svencelės, Šturmų, Kintų, Ventės rago, arba keliauti į Mingės kaimą, o gal netgi nueiti iki Šilutės. Arba eiti į kitą pusę iki nuostabaus Priekulės miestelio su mažyčiu, bet nuostabiu senamiesčiu, keletu kavinių, juolab, kad Klaipėda yra už 30 km. Bet tuopat metu būdamas Drevernoje gali per 10 minučių persikelti į Juodkrantę, nueiti į jūrą išsimaudyti ir grįžti atgal keltu arba toliau keliauti pėsčiomis anapus marių. Kartais Ventės ragą ir Dreverną aš vadinu pasaulio pakraščiu, man ši vieta yra unikaliausia. Tuo labiau, kad Drevernoje yra aukštas apžvalgos bokštas, iš kurio matomas kempingas. Ten yra kempingas, viešbučiai, nameliai, kuriuose galima gyventi, puiki infrastruktūra, info centras. Tas miestas mažytis su muziejumi, mokykla, parduotuve ir net keletu veikiančių kavinių, o įstabiausia vieta tikriausiai yra pats Drevernos uostelis, kur atplaukus iš Juodkrantės pusės įplauki į Drevernos upę ir iškart jos žiotyse yra įsikūręs nuostabus mažyčių laivelių uostas, kuriame tiesiog akys ganosi. O nuostabiausias laikas ir vaizdas ten būna vasarą apie 6 valandą ryto, kai nendrėse su tavimi pradeda kalbėtis meldinės nendrinukės, tokie mažyčiai paukšteliai, kurių tu niekada nematai, bet jie kalba unikaliu balsu.
– Kokie didžiausi pavojai, su kuriais teko susidurti keliaujant?
– Nežinau, turbūt pats baisiausias tas šliužų gyvenimas. Aš labai nekenčiu roplių, gal ne tai, kad nekenčiu, aš tiesiog jų bijau. Ir kai aš juos pamatau, mane sukausto nepaaiškinama baimė. Kartą ėjau Portugalijoje, jau keliaujant link Fatimos, kalnuose karštis siekė apie +50. Pamačiau metro dydžio gyvates, pasirodo jos buvo mirtinai nuodingos. Baimės tikrai buvo. Vieną kartą gyvatė stovėjo prieš mane pakilusi už trijų metrų ir aš stovėdamas su atkišta žygio lazda supratau, jeigu ji bandytų spyruokliniu šuoliu šokt, nepadėtų jokia lazda. Jos yra tokio greitumo, kad mes Lietuvoje negalime įsivaizduoti. Na ir antras pats baisiausias pavojus, kurį aš sutikau tame pačiame kelyje, buvo prieš nosį išlindusi didžiulė šernė, gal 200 kg. Aš su visa 10 kg žygio įranga, kuprine ir sunkiais batais, kai ji žengė man prieš nosį, atbulas užšokau ant 1,20–1,30 m didelio akmens luito, kai ji išsigandusi pabėgo, aš vos nuo jo nulipau.