Neplanuotas nėštumas
Šiandien Aurelija yra laiminga septynių mėnesių vaikelio mama. Bet dar praėjusių metų spalį jai atrodė, kad žemė slysta iš po kojų. „Praėjusių metų spalio mėnesį neplanuotai pastojau. Tuo metu gyvenau su tėvais. Nežinojau, ką daryti toliau. Neturėjau jokio pagrindo. Pirmus porą mėnesių niekam nieko nesakiau, galvojau, ką man daryti. Su vaiko tėčiu bendros ateities niekada neplanavome. Jis – užsienietis. Pasakė, kad vaiku pasirūpins, bet leido suprasti, kad iš esmės būsiu viena, kad tai mano bėdos ir turiu jas pati išspręsti. Turėjau abejonių, ar gimdyti, ar daryti valymą“, – pasakojimą pradeda moteris.
Tuo metu ji prisiminė kitados matytą „Krizinio nėštumo centro“ plakatą. „Turėjau vieną labai gerą draugę, kuri man patarė nedaryti aborto. Bet pati mėčiausi tarp įvairių minčių. Iš vaiko tėvo sklido toks negatyvas, o labai reikėjo palaikymo ir pozityvių minčių. Pasiėmiau draugę ir kartu nuėjome į tą centrą. Susipažinau su specialiste, kuri pasirodė labai miela moteris. Ji mane išklausė, pasakė, kokia galima pagalba. Bet galutinį sprendimą vis tiek turėjau priimti pati. Mane nukreipė pas psichologą. Pirmą kartą ten lankiausi. Pokalbis su specialistu padėjo suformuluoti problemą ir rasti sprendimą, suprasti, už ką aš esu atsakinga“, – pasakojo Aurelija.
Vis dėl to psichologo pagalba buvo ne vienintelė, kuri moteriai padėjo nėštumo metu. Jai buvo skirta dula, kuri pagelbėjo per gimdymą. „Jei ne dula, būčiau gimdžiusi viena. Su tėvais nenorėjau. Dabar galvoju, kad net jei turėčiau mane palaikantį vyrą, vis tiek norėčiau, kad dula būtų kartu. Man ji labai padėjo. Tai buvo savanorė moteris, su kuria iškart pajutau ryšį“, – pasakojo Aurelija.
Apie savo nėštumą moteris bijojo prasitarti ir savo tėvams. „Jie turėjo tam tikrų nusistatymų, žinojau, kad tokia žinia juos išmuš iš vėžių. Visas jų pastabas priėmiau ramiai, žinojau, kad galiausiai jie apsipras su mintimi, kad bus seneliai. Taip ir buvo. Šiandien palaikome ryšius, bendraujame, pagelbėja, kai reikia pažiūrėti vaiką“, – pasakojo moteris.
Tėtis atsiribojo
Kiek kitokia istorija yra dėl vaiko tėčio. „Jam durys visada atviros, bet kada gali pamatyti vaikelį. Bet jis nuo pat pradžių nieko nepasiūlė vaikui finansiškai, o pačiai prašyti, lįsti į akis nesinori. Galbūt kažkada ateityje ir pavyks normaliai bendrauti. Norėtųsi turėti bent finansinį palaikymą. Aš kviečiau jį ir į gimdymą, ir ateiti pamatyti vaiką, bet supratau, kad jis nori turėti teises, bet ne pareigas“, – sakė vieniša mama.
Ji džiaugiasi, kad ją supo ir supa labai daug gerų žmonių, kurie padėjo po gimdymo neįnikti į depresiją. „Pati sau pasakiau, jei jau pasirašiau tokiam dalykui, negali būti blogai. Be abejo, būna momentų, kai esi pervargęs, neišsimiegojęs, vienas, bet visada atsiranda ir tie, kas suteikia pagalbą. Džiaugiuosi, kad priėmiau tokį sprendimą, kad tapau mama“, – šypsojosi moteris.
Paklausta, ką galėtų patarti kitoms moterims, atsidūrusioms panašioje situacijoje, Aurelija ragino nebijoti kreiptis pagalbos. „Visų pirma nereikia galvoti, kad esi kažkoks kitoks, esi tiesiog toks žmogus, kuriam dabar reikia pagalbos. Mes visi esame labai panašūs, su panašiomis problemomis. Vėliau tu galėsi padėti kitiems. Nebūtinai būsi tas, kuris tik ima pagalbą“, - svarstė pašnekovė.
Anot jos, psichologų pagalba jai padėjo apsispręsti, ko ji iš tiesų nori. „Dabar mano vaikučiui septyni mėnesiai. Sunkiausia būti dviejuose asmenyse vienu metu: ir mama, ir tėčiu. Persiplėšti. Jei nebūtų senelių, būtų labai sunku. Nors gal atsirastų kitos pagalbos. Nesijaučiu palikta likimo valiai“, – sakė moteris.
Pagalba krizinio nėštumo atveju | ||||||||||
VšĮ "Krizinio nėštumo centras" Tel. +370 603 57912, pagalba@neplanuotasnestumas.lt, www.neplanuotasnestumas.lt | ||||||||||
|