Slavenka Drakulić pagal rastą Doros užrašų knygelę atkuria jos gyvenimą, kančias ir džiaugsmus, kasdienybę, jos santykius su Paryžiaus siurrealistų judėjimu. Polis Eliuaras, Žakas Lakanas, Žoržas Batajis ir daugybė kitų dailininkų, poetų bei filosofų, su kuriais Dora Mar draugavo, vaizduojami šiame įspūdingame liudijime, kuriame atskleidžiamas ir jos intymus gyvenimas bei priklausomybė nuo Pablo Pikaso, žmogaus, kuris visur – nuo išmestos vielos iki savo moterų ir meilužių – įžvelgė tik priemones menui kurti.
Remdamasi D. Mar užrašais knygos autorė atvirai pasakoja apie jųdviejų nelaimingą meilę: kaip dviejų kūrybingų asmenybių santykiai galiausiai baigiasi skaudžiu išsiskyrimu ir traumuojančia patirtimi. Nors originalūs Doros užrašai nebuvo kaip nors pavadinti, regis, šios knygos pavadinimą įkvėpė vienas garsiausių Pikaso paveikslų „Dora ir Minotauras“ (1936), kuris tiksliai simbolizuoja poros santykius. Tai knyga apie didingą moterį, kuri dalijosi gyvenimu ir idealais su meno genijumi ir buvo palaužta. Šis romanas nė vieno skaitytojo nepaliks abejingo ir atskleis didžiausių menininkų sielos gelmes.
Romano autorės, žurnalistės ir rašytojos Slavenkos Drakulić knygos išverstos į daugiau nei dvidešimt kalbų. Kūriniuose daugiausia dėmesio skiriama moters kūnui, ligoms ir traumoms, nagrinėjami kūrybingų moterų, gyvenusių su garsiais menininkais, likimai. Ji yra parašiusi ir kitų garsių romanų, tokių kaip „Baimės hologramos“, „Marmurinė oda“, „Tarsi manęs nebūtų“. S. Drakulić publikuoja straipsnius ir komentarus žymiausiuose pasaulio laikraščiuose: „The New York Times Magazine“, „The Guardian“ ir kt.
Knygą iš kroatų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Man neužteko būti tik dailininko modeliu – netrukus užsinorėjau daugiau. Daugiau už oficialios meilužės, amante officielle, statusą. Juk būti oficialia meiluže reiškia pripažinti sutuoktinę Olgą ir slaptą meilužę Mariją Terezą, kuri jam neseniai pagimdė dukterį Mają. Tačiau Pikasas nesiteisino ir jokių pokyčių man nežadėjo. Aš turėjau prisiderinti prie tokios situacijos. Ne tik Pikasas, bet ir visa mūsų draugija tikėjosi, kad prisitaikysiu. Priklausiau avangardiniam siurrealizmo judėjimui, garsėjau kaip buvusi Batajo meilužė – nejaugi elgsiuosi kaip buržuazinė moteris ir kelsiu Pikasui pavydo scenas? Nors jam tai būtų patikę, nes labiausiai negalėjo pakęsti mano ramumo, to, kad nesileidau išprovokuojama kitų akivaizdoje.
Mūsų draugijoje buvo tikimasi, kad nepasiduosiu banalioms emocijoms ir netrokšiu įprastų meilės santykių. Iš pradžių pati save turėjau įtikinti, kad viso to nenoriu, nes kaip kitaip būčiau galėjusi su Pikasu pasilikti? Olga jau buvo atstumta. Gailėjausi jos. O ta kita? Ji buvo naivi, ištikima mergaitė, kurios kūnu Pikasas kadaise pasisotino. Supratusi, kad netenka didžiojo dailininko susidomėjimo, vargšelė mėgino jį supančioti pagimdydama vaiką. Pikasas man tvirtino, kad Mają lanko tik norėdamas pabūti su dukterimi. Jiedu neturėjo apie ką kalbėtis. Visus šiuos žodžius kiekvieną dieną kartodavau mintyse, nors žinojau, kad jie labai toli nuo tiesos. Su Olga ir jos advokatais Pikasas kovojo dėl skyrybų. Marijai Terezai jis buvo atsidavęs labiau nei bet kuriai kitai moteriai, nors viešumoje su ja nesirodydavo. Tos moters paslaptis buvo ta, kad ji gebėjo nereikalauti. Jos nedomino, kas vyksta už keturių sienų namo, kuriame Pikasas vaidino rūpestingą vyrą ir tėvą. O aš? Buvau įsitikinusi, jog labai nuo jų skiriuosi. Buvau menininkė, intelektualė, be to, politiškai angažuota. Pati užsidirbdau duoną. Norėjau, kad Pikasas tai pripažintų ir su manimi elgtųsi pagarbiai.
Pavydėjau, nors vaidinau, jog man nerūpi. Žinojau, kad jo gyvenime kiekviena nauja moteris žymi ir kitą kūrybos bangą. Minotauras mito ne tik mano, bet ir jų mėsa. Jis buvo aukščiau už visas, jis mums (kaip nekenčiu daugiskaitos!) elgesiu bei paveikslais rodė, kad seksualinis santykis su bet kuria moterimi jam neturi didesnės reikšmės už kanibališką aktą, kuriame vartojamas ne tik kūnas, bet ir pasisavinama visa moters esybė. Seksualinis ryšys nereiškia gilių santykių ir nebūtinai lemia dviejų asmenų suartėjimą.
Tas, kuris tokiu būdu maitinasi gyvos moters mėsa, savyje turi turėti kažką gyvuliška, minotauriška. Kūrybinė asmenybė aplinkiniams yra pavojinga, nes niekuo nesirūpina, o tik ima, savinasi, vagia, valgo, naikina visus, patekusius į jos akiratį. Iš aplinkinių siurbia energiją ir gyvybę. Ryja juos kaip galvažudys, nė nepagalvodamas apie sukeliamą skausmą. Ne prašo, o neatsakingai ima. Tame nėra jokios moralės. Argi empatijos trūkumas nėra psichopatui būdinga savybė? Taip, bet kodėl menininkas negalėtų būti psichopatas? Jie skiriasi tik tuo, kad menininkas viską panaudoja kaip medžiagą naujam kūriniui.
Negerai atsidurti greta genijaus, bet šiandien mano lūpomis kalba jau patirties nugludintas protas. Pati patyriau seksą be artumo, išbandžiau tai su Bataju. Kaip ir artumą be sekso – su Pikasu, ištisus metus po mudviejų išsiskyrimo. Bet tada buvau tvirtai įsitikinusi, kad skiriuosi nuo anų dviejų Pikaso moterų. Buvau ne tik modelis, meilužė, bet ir partnerė, o kaip menininkė tikėjausi su juo susilyginti. Nemaniau, jog Pikasas rūpinsis, ar moteris suprato jo paveikslą. Jokio supratimo jam nereikėjo, nes siekė tik garbinimo.
Dabar suvokiu, kad santykius su Pikasu užmezgiau vadovaudamasi klaidingomis prielaidomis. Dar blogiau – aš jo nuolatos atsiprašinėjau už savo elgesį, kurį akivaizdžiai išprovokuodavo nesusipratimai, mano ir Pikaso lūkesčių nesutapimai. Skundžiausi jo elgesiu, įsižeisdavau, kai mane menkindavo ir tyčiodavosi kitų akivaizdoje. Jei keldavau pavydo scenas, Pikasas priversdavo pasijusti nepatogiai, imdavau jausti kaltę ir skubėdavau atsiprašyti. Kiek kartų jam rašydavau: Perdoneme per esas escenas... tratare de corregirme. Perdoneme, perdoneme, perdoneme – tas mano išsakytas „atleisk“ ilgainiui virto į maldą Dievui dėl per didelės nuodėmės.
* * *
Vartydama senų nuotraukų, pavyzdžiui, darytų 1937 metais Antibe, albumą lyg pirmą kartą pastebiu, kad jau tada, tą vasarą, mūsų santykių pradžioje, kurią vis dėlto galiu pavadinti romantiška, buvau nelaiminga, apniukusio veido, susimąsčiusi ir išsiskirianti iš linksmos mūsų draugijos. Nejaugi buvau savimi patenkinta ir didžiuodamasi savo pergale, iš aukšto žiūrėjau į pasaulį, kaip manė kai kurie? Ne, ne. Manau, kad buvau apniukusi, nes jaučiausi nesaugi. Tiesą sakant, buvau įsiutusi. Aišku, pykau ant Pikaso. Žinau, prisimenu, o ir kiti klausinėdavo, kodėl nuolat esu blogos nuotaikos. Taip, nė akimirką negalėjau pabėgti nuo savęs, buvau griežta, rimta asmenybė, visada sakanti tai, ką galvoja. Mano ir Pikaso draugai klydo – taip jaučiausi ne tik dėl kitų moterų, įskaitant tas atsitiktines, kuriomis pasinaudodavo tik kartą, kaip pats žiauriai įvardijo. Sąmoningai juo dalijausi su Marija Tereza ir Maja – taip, net mažoji pateko į šią kategoriją, kuriai priskyriau ir šunį Kazbeką, Sabartesą, namų prižiūrėtoją Inesą ir vairuotoją Marselį. Priežastis buvo kita: aš juo dalijausi su per dideliu žmonių skaičiumi.
Kaip tik antrąją mūsų draugystės vasarą įsikūrėme viešbutyje Vaste Horizon. Tai buvo mažas, bet patogus viešbutukas, o svarbiausia, kad ten radome nendrėmis dengtą terasą, kurioje laiko praleidome daugiau nei paplūdimyje. Pikasas trumpai pasilinksmino su Nuš ir Ly. Polas visa tai matė savomis akimis, bet nė žodžio nepasakė. Jautėsi pagerbtas, ir Pikasas tai žinojo. Pats Dievas išsirinko jo Nuš, kokia privilegija! Kaip atstumti draugo žmoną, kuri pati siūlosi? Pikasas Polo nenorėjo įžeisti ir manė, kad taip jį pamalonins. Polas mėgavosi, nes jo akyse tai buvo tarytum gero skonio patvirtinimas, statuso ir judviejų su Pikasu draugystės, kurios negali nutraukti jokia moteris, netgi išsilavinusioji Nuš, užtikrinimas. Juk Polas ir Galą buvo perleidęs Dali. Bet Pikasas Nuš nesidomėjo, jam tos moters reikėjo tik vieną akimirką.
Aš į Pikaso ir Nuš seksą nesureagavau. Jau nerodžiau tikrųjų jausmų. Tikėjau, kad jų neatskleis ir Mano Rėjaus nuotraukos, pamiršdama, jog kiekvieno portretisto užduotis – parodyti tai, kas žmonėse nematoma. Bet ta nuotrauka iš Antibo, kurioje sėdime terasoje ant laiptų, atskleidžia viską. Pikasas susiraukęs, nes ką tik buvome susiginčiję. Jis susitelkęs į kamerą ir atsidavęs jai kaip asmuo, kuriam visai nerūpi, kas vyksta aplinkui. Pikasas gebėjo akimirksniu atsiriboti nuo supančio pasaulio arba išnykti iš jo pats. Ten stovi ir Manas Rėjus, kuris ir pozuoja, ir fotografuoja, bei jo mergina, nesiliaujanti taukšti su Mari, kol šios sutuoktinis mėgina išlaikyti rimtą veido išraišką, nors pro ūsus veržiasi šypsenėlė, nes vasara, atvykę draugai, netrukus bus pietūs, vakarėlis... O aš tarp jų atrodau kaip atklydėlė. Sėdžiu susimąsčiusi, akivaizdžiai nuobodžiauju, žvelgiu į šoną, kojos tvirtai suglaustos, esu apsirengusi kaip gimnazistė. Įdėmus žiūrovas, kokia dabar esu ir pati, nujaustų, kad po kauke slypi ne tik įsiūtis, bet ir liūdesys. Dabar matau, jog buvau prisidengusi kauke – netinkama, nes ji ne slėpė, o rodė visą mano vidų.
Ar lyginausi su Nuš arba Ly? Ar santykių su Pikasu pradžioje bijojau lyginimų? Gražuole savęs nelaukiau. Nebuvau ir moderni moteris kaip Ly ar Žaklin – mažomis krūtimis, siaurais klubais, ilgomis kojomis. Nebuvo prasmės taip konkuruoti su tomis gražuolėmis. Mano kūnas, kaip ir veidas, turėjo kažką slaviška, kažkokios disharmonijos, disproporcijos, kuri man per daug nekliudė, nors apie ją žinojau. Nedidelės krūtys, plonas liemuo, bet platūs klubai ir trumpos kojos riebiomis šlaunimis. Buvau visai kitaip sudėta nei tos merginos, mano draugės, kitokia nei maman. „Nieko iš manęs nepaveldėjai, tikriausiai ir Barica taip atrodė“, – taip ji man kalbėjo dar Buenos Airėse, vadinasi, aš – kaimo tipo moteris, sukurta sunkiai dirbti ir gimdyti, kaip kroatė močiutė Barbara. Kaip menininkė Dora Maar maniau, kad mano ginklas – ne kūnas, o talentas. Buvau kiek įmanoma paslaptingesnė, todėl ir nusirengti nemėgdavau. Tik miegamajame ir nuotraukoms.
O kokius maudymosi kostiumėlius tada vilkėdavome! Vykdama pas Lizą Dearmė, kai dar nežinojau, jog ten sutiksiu Pikasą, įsidėjau paprastą vientisą maudymosi kostiumėlį. Pasiėmiau ir dar vieną, dviejų dalių, pasiūtą iš dryžuoto plono audinio, kelnaitės dengė bambą ir buvo rišamos kaip skarelė ant liemens. Toks pasiuvimas laikytas drąsiu. Tokias turėjo ir Nuš, Ly bei Žaklin. Man labiau patiko daugiau pridengiantis kostiumėlis, bet jis buvo pasiūtas iš storo audinio, be to, kai jį vilkėdavau, tarp kūno ir kostiumėlio kaupdavosi vanduo, tad vis tiek tekdavo rinktis aną dviejų dalių.
Tą vasarą Eilinos Eigar (Eileen Agar) darytoje nuotraukoje aš stoviu apsivilkusi maudymosi kostiumėlį, o greta manęs – Nuš, kurios kojos itin plonos, ir ji apsivilkusi kostiumėlį, kabantį ant jos kaip skurlis. Ji, žinoma, nelaikyta gundančia, Pikasas irgi taip nemanė. Nuš jis pasiguldė į lovą ne aistros vedamas, o dėl draugystės su Polu. Ne, palyginimų aš nebijojau. Buvau tuščiagarbė ir maniau, kad aš – gerokai aukščiau! Todėl atostogų Mužene nuotraukose esu užfiksuota retai. Be to, svarbus buvo ne tik mano noras fotografuoti, bet ir žinojimas, jog fotoaparatas suteikia galimybę atsiskirti, nepriklausyti Pikaso „šeimai“ ar grupelei. Fotografės vaidmuo man buvo patogus ir dėl to, kad taip galėjau nedalyvauti Pikaso žaidimuose, kurie man visai nepatiko. Nesielgiau kaip Manas Rėjus – jis pastatydavo kamerą ir skubėdavo įsitaisyti pirmoje eilėje, norėdamas įsiamžinti savo paties nuotraukoje. Juokėmės iš jo narcisizmo. Įsitraukti į smagią draugiją reiškė dalyvauti jų vakarėliuose, gundymo, pasirodymo ir stebėjimo žaidimuose. Bet manęs jie nedomino.
Nesu ir trijų moterų nuogomis krūtimis – Nuš, Ly ir Eidi (Ady) – nuotraukoje, nors stovėjau greta. Žinoma, kad ten buvau, bet ne fotografijoje. Tik Eidi kvaila veido išraiška žvelgia į Rolando Penrouzo kamerą. Nuš nusisukusi profiliu, o Ly į fotografą nekreipia nė menkiausio dėmesio. Gal joms buvo per karšta? Gal liemenėles nusimetė norėdamos lygiau įdegti? O galbūt jos tiesiog demonstravo grožį ir buvo atsipalaidavusios. Tai, kas atskleidžia, jog antrajame plane – du vyrai. Polas ir Manas, apsirengę nuo galvos iki kojų, jų rūbai nė kiek neprimena maudymosi kostiumų. Moterys demonstruojasi, jos čia, nuotraukoje, priešais fotografą ir draugijos vyrukus, priešais tuos, kurie įsitaisė už kameros ir šone, norėdami jas stebėti. Ar ši trijulė – draugijoje buvusių apsivilkusių vyrų geismo objektai? Taip. Jų ir nematomo, moteris stebinčio Pikaso.
Man ši nuotrauka iliustruoja erotišką atmosferą, kuri tą vasarą tvyrojo Mužene. Buvau ten, bet lyg nebūčiau. Žiūrėjau į jas, bet nenorėjau matyti. Dėl to man nė karto nešovė į galvą nusimesti liemenėlę ir vaikštinėti pusnuogei. Nenorėjau priklausyti grupelei tokiu būdu, kai niekam nerūpi, kas su kuo miega, lyg visi priklausytų didžiuliam Pikaso haremui. Kaip atsivėrusi ir nuoga išlaikyčiau orumą, kuris buvo toks man svarbus? Kai nusirengiame, visi esame daugmaž vienodi, tokie, kokius mus sukūrė gamta. Nenorėjau būti natūrali, nes tada būčiau priversta liautis kurti save tokią, kokia troškau atrodyti kitų akyse. Man jau buvo trisdešimt ir elgiausi itin rimtai.
Pikasas man netgi sukūrė ritualą, blogesnį nei vaikštinėti nuogai. Šaipėsi iš mano išdidumo, versdamas kiekvieną rytą jam pozuoti. Tokiomis akimirkomis Pikasas sukviesdavo visus pakalbėti apie tapomą paveikslą, o iš tiesų – apie mane. Argi ji nejuokinga tokiu liūdnu žvilgsniu? – klausinėdavo draugijos, o visi linksėdavo galvomis malonindami dailininką. Lyg manęs nė nebūtų.
Karalienė Dora buvo Pikaso moteris, bet jau nedidinga, jos akyse kaupiasi ašaros. Jai virpa rankos, galbūt ir lūpos, bet iš paskutiniųjų stengiasi susivaldyti, nes privalo tai padaryti. Kitų akivaizdoje jai nė ašarėlė neišriedės. Į patyčias atsakys panieka.