Papasakojo, kaip anksčiau dažydavosi lietuvaitės: kai mūsų moterys išvažiuodavo į užsienį, iškart matydavosi, kad jos iš Rytų bloko

Pažvelgus į 90-ųjų nuotraukas, kartais sunku sulaikyti šypseną. „Kodėl jos taip dažydavosi?“, „Kam tiek daug spalvų?“, „Kam ta stovinti grifkė?“ – ne vienam kyla tokie klausimai. Bet tam, kad suprastume kodėl, būtina įvertinti kontekstą. Ištrūkus iš Sovietų Sąjungos ir atsivėrus sienoms, žmonės buvo išalkę visko, kas nauja. Moterys griebėsi grožio tendencijų, kurios Vakarų pasaulyje jau buvo bepraeinančios. Ilgus metus vizažiste dirbanti Eglė Kojalienė sutiko papasakoti, koks anuomet buvo makiažas ir kaip į mūsų moteris žiūrėjo vakarietės.

– Nusikelkime į praeitį – į 1995-uosius. Ką pamenate?

– 1995-1996-ieji buvo mano karjeros pradžia. Grožio salone pradėjau dirbti vizažiste, ne tik darėme makiažą, bet ir teikėme stiliaus konsultacijas, patarėme, kaip šukuoti plaukus, kokią spalvą rinktis, kokius drabužius priderinti. Tai buvo labai įdomus metas, kai visi norėjo gauti tai, ko prieš tai nežinojo esant. Tai buvo toks šviežio oro gūsis, prasidėjo įvairūs seminarai, atvažiuodavo visokie guru iš Amerikos, Italijos, Vokietijos, pasakodavo, kaip viskas turi būti.

– Iš kur sėmėtės žinių?

– Kadangi atsidarė visos sienos, buvo galima pakviesti vizažistus iš užsienio. Artimiausias užsienis buvo Ryga. Tuo metu Ryga turėjo labai stiprią vizažo mokyklą, jie jau dirbo su profesionalia kosmetika. Lietuviai vizažistai į latvius žiūrėjo kaip į dievus. Jie mums parodė, kas yra bodypainting'as, kas yra faceart'as. Vyko pirmosios Pelenės parodos, kuriose buvo organizuojami vizažistų konkursai. Pamenu, kaip piešėme ant kūno. Tema buvo jūros pasaulis. Mes guašą maišėme su kremine pudra, pavadinimu „Ballet“, ir gauta mase tepėme modelį. Tai buvo vienintelė kreminė pudra, kurią galėjome gauti dideliais kiekiais, bet ji buvo skirta teatrui. Kai pasirodė kita kosmetika, mes buvome devintame danguje.