Su pareigūne Migle kalbamės iškart po jos naktinio budėjimo. Ji sako, kad naktis praėjo gana ramiai, tačiau nuovargis jaučiasi: „Mūsų darbą lydi nuolatinė atsakomybė. Žinoma, kaip ir visi savo darbe jaučiame įtampą suspėti laiku atlikti užduotis, todėl, natūralu, net ir po sąlyginai ramios nakties, nuovargis jaučiamas.“
Tapti pareigūne paskatino šeima
Pareigūnės profesiją moteris pasirinko lygiai prieš 10 metų.
„Šeimoje niekada nebuvo taip, kad moteris neturėtų būti pareigūne. Niekas ir niekada neskirstė profesijų pagal lytį. Kalbant apie profesijos pasirinkimą, neturėjau autoriteto, į kurį galėčiau lygiuotis. Tačiau buvau auklėjama, kad turiu laikytis taisyklių“, – sako Miglė. – Būtent tai ir lėmė mano apsisprendimą tapti tuo, kuo tapau“.
M. Raščiauskaitei, kaip daugumai paauglių, buvo sunku pasirinkti vienokį ar kitokį kelią. Iki galo niekada nežinojo, ko nori, tačiau šeima labai skatino pasirinkti pareigūnės kelią.
„Prisimenu, kaip sakė, kad tai bus užtikrintas darbas, socialinės garantijos, atlygis. Buvau paklūstanti taisyklėms ir tikrai vėliau dėl to niekada nepasigailėjau.“
Iškvietime – lyg kare
Paprašius pasidalinti, kaip atrodo Miglės darbo diena ir su kokiais iššūkiais susiduria eidama į budėjimus, ji sako, kad būna visko – kartais tenka važiuoti į „karštuosius“ taškus arba net grumtis su psichikos ligomis sergančiais asmenimis.
„Būna geresnių dienų, būna – blogesnių, tačiau man mano darbas tikrai patinka. Šiais metais, rugpjūtį, sukako 10 metų, kaip dirbu pareigūne. Man tai – savotiškas jubiliejus, – šypsosi M. Raščiauskaitė. – Kalbant apie mano pačios darbo specifiką, būna visko, tačiau vienas įvykis buvo toks, kurio, turbūt, nepamiršiu niekada.“
Tąkart šizofrenija sergantis asmuo iškvietė pareigūnus, nes buvo labai supykęs, kad kitas policijos ekipažas išsivežė jo draugą, kurį jis laikė įkalinęs. Jis paskambino trumpuoju pagalbos numeriu ir pasakė, kad jeigu jam nebus grąžintas jo draugas, pasiims šautuvus ir visus iššaudys. Į vyro namus vidury nakties lėkė net keli ekipažai.
„Veiksmas vyko vienkiemyje. Atvykę pamatėme, kad jo rankose – du dideli metro ilgio peiliai, o į mūsų pusę jis paleido šunis ir liepė pulti. Staigiai šokome visi į automobilį, tačiau tuo viskas nesibaigė. Jis priėjo prie tarnybinio automobilio su peiliu, pabaksėjo peilio galu į langą ir liepė jį atidaryti, – pasakoja pareigūnė. – Langas buvo šiek tiek praviras, todėl jam pavyko peilį užkišti už stiklo į mūsų pusę. Netrukus pajudėjome iš kiemo nuo jo, atsitraukėme ir kvietėme pastiprinimą. Nežinia, kas jam vaidenosi, tačiau jam buvo būtina skubi pagalba.“
Vėliau vyras užsibarikadavo namo palėpėje, ėmė mėtyti į lauką visus šalia buvusius daiktus – lentas, kiaušinius, pagalius.
„Atrodė, kad vyksta karas. Visa laimė, kad su ekipažu nutaikėme minutę, kai galėjome užeiti į namus ir jį sulaikyti. Ne vieną kartą panaudojau elektrošoką, bet tada atrodė, kad net jis jo neveikia. Grūmėmės, galiausiai jį sulaikė penki pareigūnai“, – jautrias detales tarsi iš kino filmo prisimena Miglė.
Pavojaus akimirkomis – adrenalinas ir noras padėti
Ji sako, kad tokiais atvejais, kai pavojus kyla tiek jai, tiek kolegoms, ima veikti adrenalinas – dingsta baimė ir atsiranda noras padaryti geriausia, ką tokioje situacijoje gali.
„Tokiomis akimirkomis aš negalvoju, kad turėčiau būti kitur. Žinoma, baimių visada yra, tačiau suvokiu, kad tai mano pačios pasirinkimas. Gal keistai nuskambės, tačiau mane labiau paveikia ne tokie vadinamieji karštieji taškai, o, pavyzdžiui, atvejai, kai esame užgauliojami arba iš mūsų tyčiojasi, įžeidinėja“, – sako pareigūnė iš Panevėžio.
Į pagalbą skuba keturkojai
Panevėžio apskrities pareigūnė Miglė sako, kad patruliuojant gana dažnai jai padeda ir keturkojai. Ji nepamirš ir atvejo, kai kartu su tarnybiniu šunimi Kingu jiedu sekė karštais pėdsakais ir pagavo vagišių.
„Šunys labiausiai padeda tada, kai iš namų išeina sergantis asmuo, reikia sekti karštais pėdsakais. Tai tokie vadovėliniai atvejai“, – sako M. Raščiauskaitė.
Pravirkdo vaikai ir gyvūnai
Miglė Raščiauskaitė teigia, kad net ir dirbdama dešimt metų šiame darbe, ji vis dar negali likti abejinga skriaudžiamiems vaikams ir gyvūnams.
„Man asmeniškai norisi verkti, kai matau skriaudžiamus vaikus, prieš kuriuos smurtaujama, arba kai šalia jų – neblaivūs tėvai. Norisi pasiimti tuos vaikus ir užtikrinti jų gerovę. Atrodo, tuoj pravirksi, bet turi susiimti ir padaryti viską, ką gali. Kadangi esu didelė gyvūnų mylėtoja, visada liūdna, kai skriaudžiami ir gyvūnai. Negaliu likti abejinga tokių iškvietimų metu“, – sako pašnekovė.